„Kaimo laikraštis“ rašo, kad susiklostė keista situacija: savivaldybių reikalavimai ženklinti, registruoti naminius augintinius ir už jų laikymą susimokėti nustatytus mokesčius – lyg ir teisėti, lyg ir neteisėti. Painiavos esmė – praėjusiais metais priimtas naujas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas.
Pagal jį visi naminiai augintiniai turi būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre. Pastarojo valdytoja – Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), tvarkytojos – valstybės įmonė Žemės ūkio informavimo ir kaimo verslo centras ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Situacija šiuo metu tokia, kad tokio bendro registro šalyje nėra, nes jis dar tik kuriamas ir naujojo įstatymo raidė tvirtina, kad privalomai naminius gyvūnus žymėti ir registruoti visi jų laikytojai privalės tik nuo 2016-ųjų sausio 1 d.
Taigi, ar šiandien įsigijęs, tarkime, šunį, pilietis privalo jį ne tik žymėti ir registruoti, bet dar ir mokėti vietos savivaldybių nustatytus mokesčius už jį? Kadangi registruoti nėra kur, ką daryti su tais mokesčiais? Juk nežymėto ir neregistruoto gyvūno lyg ir nėra.
Čia nuomonės ir išsiskiria. ŽŪM Gyvulininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Paliutienė tvirtina, kad mokesčius už naminius gyvūnus piliečiai mokėti privalo, nes, anot jos, vietos savivaldybės turi teisę rinkti rinkliavas už naminių gyvūnų laikymą. Juk visi mato, kad žmogus laiko šunį, nes išveda jį pasivaikščioti. Nesvarbu, ar jis žymėtas ir registruotas, ar ne. Katiną, pasirodo, dar galima ir paslėpti, nes šie į lauką dažniausiai neišvedami.
Ministerijos atstovės teigimu, tai, kad gyvūnas laikomas namuose – tiesiog akivaizdus faktas ir jo užtenka tam, kad būtų reikalaujama už jį mokėti nustatytus mokesčius.
K. Paliutienė pabrėžė, kad gyvūnų žymėjimas bei registravimas ir mokesčiai už jų laikymą – du skirtingi dalykai. Jos teigimu, mokestis už gyvūnų laikymą daugiabučiuose neišnyko.
Tačiau Mykolo Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros lektorė Asta Šamulevičiūtė komentuodama situaciją sakė:
– Teisingai pastebėta, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2728; 2012, Nr. 122-6126) 7 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią katės, šunys ir šeškai privalo būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre, įsigalios tik nuo 2016 m. sausio 1 d.
Vadovaujantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 3 punktu, kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tokios tvarkos dar nėra.
Pasak A. Šamulevičiūtės, pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 52-1484) 4 straipsnio 1 dalį valstybės rinkliava imama už įstatymuose, Europos Sąjungos reglamentuose ar sprendimuose nustatytas institucijų teikiamas asmenims paslaugas.
Kol reikalavimas kates, šunis ir šeškus ženklinti ir registruoti nėra įsigaliojęs, tai ir valstybės rinkliava negali būti imama.
– O štai pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose, – aiškino teisininkė. – Tačiau pagal galiojančias Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas savivaldybėms nėra suteikta gyvūnų registravimo kompetencija, o vieninga registravimo sistema, apimanti visą Lietuvos Respublikos teritoriją, dar nesukurta. Taigi susidarė teisinio reguliavimo spraga, dėl kurios būtų galima suabejoti savivaldybių imamų rinkliavų už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą statusu bei jų pagrįstumu.
A. Šamulevičiūtės teigimu, atsakymas į klausimą, ar gali būti imama vietinė rinkliava už neregistruoto gyvūno augintinio laikymą daugiabučiame name, laikotarpiu iki 2016 m. sausio 1 d. – taip pat lieka dviprasmiškas: jei gyvūno augintinio registravimas laikomas juridiniu faktu, įrodančiu gyvūno augintinio laikymą, tai asmuo, laikantis neregistruotą gyvūną augintinį daugiabučiame name, nemokėdamas rinkliavos įstatymui kol kas nenusižengia.
Į klausimą apie susidariusią situaciją Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas Gediminas Vaičionis atsakė, jog ir savivaldybės šiuo metu labiausiai norėtų gauti konkretų atsakymą.
– Esame kreipęsi į ŽŪM, bet gavome tokius atsakymus, kad mums sunku juos suprasti. Parašyta tai, kas jau ir taip yra įrašyta į teisės aktus, o tarp teisės aktų – Rinkliavų įstatymo ir Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo – šiuo metu susidariusi kolizija, – teigė G. Vaičionis. – Aiškiau taptų, jeigu ŽŪM atliktų „namų darbus” ir priimtų poįstatyminius aktus, kuriais vadovaujantis pereinamuoju laikotarpiu būtų sutvarkyta atsiradusi teisinė spraga.