Susipažinkite su trimis savanoriais – auksaspalviais retriveriai Gutta, Etta ir Grotu. Pokalbis apie juos – su Ettos ir Guttos šeimininke Daiva Kvedariene.
Šunų dosjė:
Gutta Herkus, arba Gutta – yra ne tik daugelio šunų parodų nugalėtoja, bet taip pat pelnė ir II laipsnio darbinį diplomą, išlaikė I lygio terapinio šuns egzaminą.
Tres Jolie Oligarchia, arba Etta – daug kartų laimėjo šunų grožio konkursuose, turi II laipsnio darbinį diplomą, preliminariai testuota Lenkijoje dėl gebėjimo dirbti kaniterapijos srityje.
Gilija Guilty Gambler, arba Grotas – parodų prizininkas, I laipsnio darbinio diplomo savininkas, išlaikė I lygio terapinio šuns egzaminą.
Šunų savininkės, pirmojo laipsnio kaniterapijos asistentės
Auksaspalvių retriverių Guttos ir Ettos savininkė Daiva Kvedarienė: „Pagal išsilavinimą esu anglų filologijos bakalaurė ir administravimo magistrė, o šiuo metu pagrindinis mano darbas – būti mama. Mano kinologinė patirtis – 10 metų“.
Auksaspalvio retriverio Groto šeimininkė Rūta Šukytė: „Esu ekonomikos magistrė, tarptautinėje kompanijoje dirbu analitike. Su šunimis aš jau daugiau nei 5 metai“.
***
- Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turi pasižymėti terapinis šuo?
- Terapinis šuo turi būti socialus – mielai ir noriai bendrauti su bet kuriuo žmogumi, ne tik savo šeimininku. Taip pat jis turi būti protingai, o ne mechaniškai, paklusnus bei nuspėjamas. Labai svarbu šuns socializacija, tinkamas (pozityvus) auklėjimas.
- Kiekvieną savaitę jūsų šunys tampa terapijos „savanoriais“. Tai tęsiasi bemaž metus. Ar pastebite savo augintinių elgsenos ar savijautos pokyčių?
- Kartu su savo šunimis dalyvaujame edukaciniuose užsiėmimuose, kurių metu vaikus mokome saugaus elgesio su šunimis ir kalbame apie atsakingą savininkystę (užsiėmimus organizuoja LKD Mokymo centras – Red.). Kažkokių ypatingų šunų elgsenos pokyčių namuose nepastebėjome. Tačiau akivaizdu, kad atvykę į mokyklą ar kitą švietimo įstaigą mūsų augintiniai supranta, kur ir ko atvyko, ir čia jų elgesys pasikeičia: tampa atsargesni, santūresni ir ramesni.
- Terapinis šuo be vedlio negalėtų dirbti. Bet, stebint jūsų darbą, akivaizdu, kad jūs ne šiaip sau vedliai.
- Užsiėmimų metu asistuojame asmeniui, kuris veda užsiėmimą ir atsakome už tai, kad šuo reikiamu metu būtų pasirengęs atlikti tam tikrą užduotį, kažką pademonstruoti. Taip pat akylai stebime šunų elgesį, jų kūno kalbą, siunčiamus signalus – turime atitinkamai į tai reaguoti. Negalime leisti, kad šunys užsiėmimų metu jaustų įtampą ar kokį nors diskomfortą. Privalome užtikrinti sklandžią užsiėmimų eigą ir saugumą.
- Ar užsiėmimų išvakarėse savo augintinius kažkaip specialiai ruošiate?
- Ruošiame ir šunis, ruošiamės ir pačios. Užsiėmimų tikslas yra ne tik vaikus kažko išmokyti, bet taip pat suteikti gerų emocijų, skatinti jų kūrybingumą, didinti pasitikėjimą, norą bendrauti. Jų metu vaikai tiesiogiai kontaktuoja su šunimis. Taigi, šunys turi atrodyti taip, kad prie jų būtų gera ir malonu liestis – jie privalo būti švarūs, švelnūs, minkšti. Bene kiekvieno užsiėmimo išvakarėse šunis maudome, „fenuojame“. Jei reikia, kerpame.
Taip pat labai svarbu, kad užsiėmimų metu šunys išliktų ramūs, atsipalaidavę, tad prieš užsiėmimą su jais reikia ilgiau pasivaikščioti. Būtina į užsiėmimą atvykti šiek tiek anksčiau, kad šunys susipažintų su aplinka.
- O jūs pačios kaip ruošiatės susitikimams su vaikais?
- Jeigu tenka vesti užsiėmimą, atsižvelgiant į vaikų amžių ir kitas aplinkybes, apgalvojame, ką su jais veiksime, kokią informaciją pateiksime – numatome visą scenarijų. Ruošiame pristatymą, kitas užsiėmimo metu reikiamas priemones. Užsiėmimai turi teikti džiaugsmą ir vaikams, ir šunims, be to, visuomet turi likti vietos improvizacijai. Jei užsiėmime dalyvaujame tik kaip vedliai, iš anksto susipažįstame su užsiėmimo planu, sužinome, kuriuo metu kokią užduotį turės atlikti šuo. Kartais tenka šio to šunį pamokyti.
- Ar jūsų „auksiukai“ turi galimybę gyventi nerūpestingą šunišką gyvenimą? Kas jiems teikia didžiausią džiaugsmą? - Mūsų šunys tikrai gyvena nerūpestingą šunišką gyvenimą: vaikštinėjame gamtoje ir po miestą, kartu žaidžiame, lankomės kavinėse, įvairiuose renginiuose, keliaujame, atostogaujame. Galbūt tai šios šunų veislės ypatybė, bet didžiausias džiaugsmas jiems – būti kartu su žmogumi.
- Praėjusią vasarą Lenkijoje įgijote kaniterapijos asistento I laipsnio pažymėjimus. Vykote į ten organizuojamus kursus net du kartus. Kas remia jūsų mokymus, išvykas į terapinius užsiėmimus Vilniuje ir kituose miestuose?
- Kadangi esame savanorės, visas mokymosi, kvalifikacijos kėlimo bei užsiėmimuose patirtas išlaidas sumokame pačios.
- Kur ieškote patikimos informacijos apie kaniterapiją?
- Sekame informaciją spaudoje, internete. Skaitome šios srities specialistų (ypač kaniterapeutės Hanos Wojciechowskos) rekomenduotas knygas, kurias įsigyjame internetu. Deja, lietuvių kalba tokios literatūros kol kas nėra.
