Varžybas stebintys žiūrovai ir palaikymo komandos Ankoridžo gatvėse laukė pasirodančių dalyvių, per apsaugines tvoreles mojavo vėliavėlėmis, fotografavo, stengėsi pliaukštelėti delnais su pro šalį praskriejančiais dalyviais ir taip palinkėti jiems sėkmės.
Didžiausiame Aliaskos mieste prasidėjusi šventė organizuojama minint 1925 metų įvykį, kai į Nomo gyvenvietę šunų kinkiniais nugabentas serumas nuo difterijos ir išgelbėti ten gyvenę žmonės.
„Šeštadienį miesto teritorijoje esančioje lenktynių atkarpoje žiūrovai galėjo pamatyti varžybų pradžią ir pajusti šios šventės dvasią“, – naujienų agentūrai „Reuters“ sakė varžybų organizatorius Stanas Hooley.
Parodomoji varžybų pradžia – tik gražus reginys žiūrovams. Tikrosios varžybos prasidės tuomet, kai visi dalyviai pasieks Vilou gyvenvietę, esančią 130 kilometrų į šiaurę nuo Ankoridžo.
Visa 1600 km lenktynių atkarpa padalinta į 21 atskaitos tašką, kurių ilgis – nuo 30 iki 140 kilometrų. Visi dalyviai turi pasiekti Nomą, esantį ant Beringo jūros kranto. Kiekvienas vadeliotojas ir jo šunų komanda lenktynių metu privalo padaryti 24 valandų pertrauką ir du kartus po 8 valandas sustoti pailsėti.
Įprastai šios lenktynės trunka kiek ilgiau nei 9 dienas. Tačiau dalyvauti yra dėl ko – pirmosios vietos laimėtojas gaus 50 tūkst. dolerių ir naujas šunų kinkinių lenktynėms skirtas roges. Kiti dalyviai pasidalins pinigines premijas, kurių bendra suma siekia 640 tūkst. dolerių.
Šiais metais varžybose dalyvaus 69 vadeliotojų ir jų šunų komandos. Dauguma dalyvaujančių šiose lenktynėse – Aliaskos gyventojai, tačiau yra atvykusių iš Australijos, Švedijos, Norvegijos, Kanados, taip pat Naujosios Zelandijos, Jamaikos.
Kol kas varžybų rekordas priklauso eskimui Johnui Bakeriui, kuris prieš trejus metus trasą įveikę per 8 dienas, 18 valandų ir 46 minutes.
Šiose lenktynėse dažniausiai naudojami bene stipriausi ir energingiausi šunys – Aliaskos malamutai bei Sibiro haskiai, kurie neretai turi Aliaskos haskių, vokiečių aviganių, spanielių, seterių ar net vilkų kraujo. Tokie šunys veisiami siekiant, kad keturkojai būtų ištvermingi, stiprūs, atsparūs šalčiui, turėtų tvirtas kojas ir gerą regėjimą, ir, žinoma, norą lėkti visu greičiu.
Nuo 1984 metų prieš varžybas visus šunis apžiūri veterinarai. Šunys turi būti nepriekaištingos fizinės būklės. Medikai tikrina širdį, plaučius, akis, dantis, tonziles, sąnarius, lyties organų būklę. Tikrinama, kad šunims nebūtų leidžiami ar šeriami neleistini preparatai. Kiekviename lenktynių etapo atskaitos taške veterinarai tikrina, ar nepažeisti šunų sąnariai ir pėdos, ar šuo neturi kvėpavimo sutrikimų, ar keturkojai neviduriuoja.
Įprastai rungtynių metu šunys lekia 8–20 km/val. greičiu. Kiekvieną komandą sudaro vadeliotojas ir 12–16 šunų kinkinys.
Varžybų trasoje yra ruožų, kur oro temperatūra gali nukristi ir iki 46 laipsnių žemiau nulio. Pučiant 80 km/val. vėjui, temperatūros pojūtis būna tarsi spaustų stingdantis - 90 laipsnių šaltis.
Per vieną lenktynių dieną vienas šuo sudegina apie 5000 kalorijų. Norint kuo ilgiau išlaikyti šunų pajėgumą ir vikrumą, naudojamos specialios priemonės keturkojų pėdoms apsaugoti.
