Juokingos išvaizdos šunį iš kaimo suviliojo karališka prabanga

Prieš dvi dešimtis metų į Lietuvą atkeliavo tokia juokinga ir daugeliui nesuprantamos veislės kalaitė, Valų korgis pembrukas. Daugeliui šis šuo buvo panašus į kiemsargiuką, o jo pasirodymas parodose sukeldavo nuostabą. Bet pažinę charakterį, žmonės imdavo kale žavėtis: „Žiūrėk, kokia mažutė, bet elgiasi kaip tikras šuo.“

Valų korgiai – linksmi, žavingi, neįprastos išvaizdos šunys.<br>123rf nuotr.
Valų korgiai – linksmi, žavingi, neįprastos išvaizdos šunys.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Livija Zizevskė

Jul 3, 2014, 12:37 PM, atnaujinta Feb 12, 2018, 6:47 AM

Taigi šiek tiek istorijos. Valijos (Velso) krašto šunys, kaip teigiama rašytiniuose šaltiniuose, paminėti seniau kaip prieš tūkstantį metų. Niekas negali tiksliai pasakyti, ar vietinių šunų kilmei įtakos turėjo 1107 metais Anglijos karaliaus Henriko I kvietimas flamandų audėjams įsikurti Valijoje ir jų atsivežti šunys – šiperkės. O gal vikingai, išsilaipinę britų salyne, turėjo nedidelių trumpakojų šunų, panašių į valhundus.

Tačiau jau prieš tai Pietų Valijos karalius Hywel Dda, šalies reformatorius, išleido pirmąjį Valijos įstatymų sąvadą, reikšmingą ūkininkams. Jame minimi fermų gyvuliai, tarp jų svarbią vietą užima šunys: „Suaugusio šuns ir jaučio vertės – tapačios.“ Trumpakojai šunys jau tada dirbo savo darbus, suvaldydavo galvijus, neleisdavo jiems bėgioti po kaimyno laukus ar ginė bandą nurodytos vietos link.

Trumpam atsitrauksime nuo istorijos. Pirmą kartą pamatę korgį žmonės šypsosi ir klausia: čia tikrai aviganis? Taip, tai aviganis, arba kitaip – ganymo šuo. Jo lankstus kūnas trumpomis ir labai stipriomis galūnėmis rieda kaip kamuoliukas palei galvijus, arklius ar avis. Ypač kai vietovė kalnuota, kalvota ir nelygi. Gyvuliams nuspirti tokį šunį sunku, o korgis moka dantimis griebti už galūnių, prireikus pašokęs – ir į kitas vietas.

Valijos šunys ne tik ganė ir saugojo galvijus bei arklius, jie saugojo namus, talkino medžioklėje, prižiūrėjo vaikus. Nemažai padavimų byloja apie mažų žmogučių elfų, fėjų ir burtininkų pagarbą korgiams. Ar matėte, kad bet kurios spalvos korgis turi mažytę žymę nuo balno? Tai fėjų ženklas.

XIX amžiaus antroje pusėje įspūdingose Valijos krašto šventėse pramogaudavo ir varžydavosi ūkininkai: šeimininkės konkuravo savo pyragais ir citrinų suflė, o vyriškiai – kurio geresnė galvijų banda. Ūkininkų mugėse raibo akys nuo arklių, galvijų, avių ir šunų, kurie buvo neatskiriami bandų palydovai. XX a. pradžioje šie nedidukai aviganiai jau pasirodė Londone ( kaip ūkininkų mugių dalyviai).

Tuomet Londone į juos dėmesį atkreipė kinologai. Juos sudomino ši veislė – Valų korgiai, ir beuodegiai pembrukai, ir uodeguoti kardiganai. Tačiau veislės dar kurį laiką nebuvo atskirtos ir tik 1935 metais abi  gavo savo pavadinimus: Valų korgis pembrukas ir Valų korgis kardiganas. Ir būtų šios veislės vienodai mylimos ir gerbiamos, vienodai ganytų ir dirbtų žmogaus labui, bet...

1933 metais Didžiosios Britanijos karalius Jurgis VI nupirko savo dukrelei Elžbietai, Velso princesei, mažiuką korgį Dukį . Valų korgį pembruką. Kilmingą, su dokumentais, iš Rozavel veislyno. Dabar jį žino visa Anglija ir ne tik – Rozavel Golden Eagle. Mažytė Elžbieta tapo karaliene Elžbieta II, o korgiai pembrukai tapo įžymybe. Dukis dalyvaudavo karaliaus dukrų žaidimuose, tapo Valijos ir krašto patriotizmo simboliu, užkariavo visų širdis, rūmus ir netgi dalyvaudavo oficialiose ceremonijose. Todėl nieko nuostabaus, kad karališka svita Dukiui surado gyvenimo draugę. Taip į Bekingemo rūmus atkeliavo Rozavel Lady Jane, o 1938–ųjų žiemą, Naujųjų metų išvakarėse, pasaulį išvydo pirmieji „karališkieji“ korgiai.

Karalienė Elžbieta II ir dabar lieka ištikima korgiams pembrukams. Jie kartu kelionėse, rūmuose ir net per priėmimus. Ne veltui daugelyje filmų apie karalienę, ar tai būtų rimtas dokumentinis ar komedija, aplink karalienę visada sukiojasi korgis pembrukas. Per tiek metų Jos Didenybės šunys dalyvaudavo parodose ir buvo veisiami pagal visus reikalavimus. Tiesa, pastaraisiais metais korgiai, užklydę į Bekingemo rūmus, sutiko ten gyvenusius taksus, ir taip atsirado „dorgiai“.

Šiais laikais Valų korgis – šeimos šuo, puikus draugas ir palydovas. Nori daug vaikščioti ar bėgioti? Jis bus greta. Nori eiti į turistinį žygį? Jis ištikimai lydės. Nori tiesiog tingėti ir žiūrėti televizorių? Priguls greta, pageidautina ant lovos ar fotelio. Puikiai plaukia, mėgsta žaidimus, mielai dalyvauja šunų dresūros ar vikrumo varžybose. Visą savo ilgą gyvenimą korgiai išlieka šiek tiek vaikiški, kaip maži šuniukai, mėgsta žaisti, išdykauti, šypsotis ir murmėti savo kalba šeimininkui būtas ir nebūtas istorijas.

Š.m. liepos 12 dieną vyks šių mielų trumpakojų aviganių specializuota paroda. Tai jubiliejinė paroda,  skirta Valų korgių veislės atsiradimo Lietuvoje 20-mečiui. Dalyvauti joje užsiregistravo ir savo grožį demonstruos beveik 80 korgių. Teisėjaus teisėja iš Anglijos Amanda Rees, kurios korgių pembrukų veislynas „Stadwen“ yra Valijos žemėje!

Kiekvienais metais korgių parodos pasižymi ypatinga, šunų savininkių ir juos demonstruojančių damų apranga, privalu dėvėti skrybėlaites. O prie skrybėlaičių derinama ir apranga. O vyrai... Privalo siekti damų tobulybės tiek, kiek jiems užtenka fantazijos. 

Ši paroda vyksta nepaprastai gražioje vietoje Trakų rajone, prie Margio ežero. O kitą dieną, liepos 13-ąją, visi korgiai galės dalyvauti avių ganymo testuose, parodyti savo prigimtines savybes.

Parengė Tarptautinės kategorijos teisėja, Valų korgių mėgėjų klubo prezidentė Livija Zizevskė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.