Nenorėjau gąsdinti paukštelio, todėl paėjusi atokiau, prie langelio, ištiesiau ranką manydama, jog jis išskris, ir istorija tuo pasibaigs. Jis nei skrido, nei nuo rankos lipo, tiesiog tupėjo ir tiek.
Taip mes su juo pravaikščiojome visą dieną. Tai paupiu, tai sodu. Vis dar naiviai tikėjau, kad jis pailsėjęs ims ir išskris.
Tokių bandymu buvo labai daug.
Aš jį pagirdau, jis pasnaudžia, o tada bando skristi. Po eilinio nesėkmingo nusileidimo jis užsiropšdavo man ant rankos ir giliai snausdavo.
Ta katė, užfiksuota nuotraukose šalia Strazdo, – mano senutė Molekulė. Iš jos ne kokia medžiotoja. Tiesą sakant, blogiau būti turbūt ir negali. Nesakau, jog ji netikusi, bet sumedžiotų nebent lašinio gabalą iš senelio lėkštės, kai anas snaudžia.
Bet Molė labai geros širdies ir labai protinga. Matydama, jog paukštis sužeistas, nesitraukė nuo jo nė per žingsnį, ir jokie instinktai jos nepaklibino. Mačiau tai iš jos akių, todėl, palikusi juos kiurksoti ant kelmo, nueidavau atnešti Strazdui vandens, o grįžusi rasdavau juos tupinčius kartu.
Mums taip ir nepavyko pakilti. Paskutinį kartą jis tiesiog nebenorėjo mano draugijos ir, nutūpęs prie nendrių, mosikavo sparnais varydamas mane lauk, keistai nebyliai giedojo nebylią giesmę, kuri ir buvo paskutinė.
Kai grįžau, gulėjo atsimerkęs. Lyg laukdamas manęs...
***
Fotografuota Glūko soduose, netoli Senosios Varėnos.
