Šunų choras. Kitaip nepavadinsi. Prie vartų pririšti keliolika sargų įsiręžę atlieka savo partijas. Taip prieglaudos „Būk mano draugas“ gyventojai pasitinka svečius.
Netrukus užėjome ir į prieglaudos direktorės G.Kučinskienės kabinetą. Nedideliame kambarėlyje pilna narvų su gyvūnais. Keli keturkojai po kambarį lakstė laisvi. Viename pledais apklotame narve susirangęs gulėjo persų veislė katinas Garfildas.
„Jis pas mus tik dvi dienos. Žmonės atvežė, rado gatvėje, o patys alergiški katėms“, – katino istoriją pasakojo prieglaudos direktorė.
Galina nelabai pasitiki žmonėmis. Būna, kad norėdami atsikratyti savo keturkojų miestiečiai ar kaimo gyventojai prikuria nebūtų istorijų.
Klaipėdietė atidžiai vertina būsimuosius globotinių šeimininkus – nenori, kad keturkojai patektų į blogas rankas. „Kartais gaila gyvūną atiduoti, kai matau, kad šeimininkai bus nelabai geri“, – sakė prieglaudos įkūrėja.
Su gyvūnais moteriai kur kas lengviau „susitarti“ nei su žmonėmis.
„Šaunuolis, Garfildai, štai taip, po vieną, po vieną ir gyvensi“, – meiliai katiną ėsti ragino G.Kučinskienė.
Kita jos kabineto gyventoja – Siamo katė, kuriai buvę šeimininkai išoperavo nagus, o paskui apleido. Galina ir ją pagyrė, išglostė.
Kol kalbėjomės, aplink kojas zujo į papijonų veislės atstovą panašus šunelis. Jis retsykiais piktai iššiepdavo dantis ir mėgindavo įkąsti. „Fu, Čikai, jau sakiau, kad turi bjaurų charakterį“, – šuniui papriekaištavo globėja.
Ji paaiškino, kad šunelis prieglaudoje atsidūrė po šeimininko mirties. Kiti augintiniai iš pradžių kentėjo nuo pikčiurnos, bet net ir tokio niekdario Galina nesugebėjo išmesti lauk – jai labai gaila beglobių gyvūnų.
Atlikėjo žmona gyvūnams aukoja visą savo laiką, tačiau ar jos keturkojų karalystė gyvuos ilgai, neaišku – prieglaudą slegia kelių dešimčių tūkstančių litų skolos, priekaištų negaili reiklūs veterinarijos tarnybos prievaizdai. Vienintelė Galinos viltis – lietuvių gerumas. Ji tikisi, kad prieglaudą išgelbės žmonių parama.
– Nuo mažens mylite gyvūnus?
– Kažkokia jėga iš aukščiau mane stumia daryti tai, ką darau. Kiek kartų traukiausi, bet ir vėl darbuojuosi.
Jei gatvėje guli šunelis sulaužyta koja, visi eina pro šalį, niekas nemato, o aš matau ir pakeliu. Meilė gyvūnams duota arba ne. Kai anksčiau čia veikė kita beglobių gyvūnų priežiūros įmonė, atvažiuodavau jų gelbėti – šėriau, išsiveždavau, kad tik jie liktų gyvi.
– Kokį augintinį vaikystėje turėjote? Kur jį auginote?
– Turėjau katinėlį, laikėme jį daugiabutyje. Šunelių neturėjau.
– Ar jūsų vaikai myli gyvūnus?
– Vaikai gerai sutaria su gyvūnais. Taip pat turiu dvi anūkes.
– Ar anūkės ateina į prieglaudą pabūti su keturkojais?
– Močiutė dirba prieglaudoje nuo ryto iki vakaro. Vienai anūkei – dveji, kitai – penkeri metai. Kaip jos ateis?
Užtat į prieglaudą atvažiuoja moksleiviai, gimnazistai. Jie ir dovanų gyvūnams atveža, žaidžia su jais.
– Kaip šeima vertina jūsų pastangas gelbėti beglobius gyvūnus?
– Žinoma, šeima nepatenkinta – daug mažiau laiko skiriu jai. Bet jau pasirinkau šį kelią. Nesu pratusi visko mesti vidury kelio. Pažiūrėkite, kiek čia gyvūnų, už kuriuos atsakau!
– Būdama moteris turbūt norėtumėte truputį laiko paskirti sau. Ar negaila, kad visą dieną praleidžiate gyvūnų prieglaudoje?
– Ką turėčiau daryti? Man – 61-eri. Ar atrodau tokio amžiaus? Man žmonės duoda daug mažiau metų. Pažįstu jaunesnių moterų, kurios sėdi grožio salonuose, bet atrodo vyresnės.
Psichologai jau seniai pasakė: žmogus jaunas tik tada, kai dirba mėgstamą darbą.
– Prieš trejus metus Klaipėdos rajone, Jakų kaime, savo sode turėjote nedidelę gyvūnų prieglaudą. Kaimynai piktinosi, kad jūsų globotiniai kelia triukšmą ir smarvę. Kas pastūmėjo išsinuomoti didesnį ir atokesnį plotą ir čia įkurti gyvūnų prieglaudą?
– Klaipėdos veterinarai. Jie nenorėjo, kad būtų kaip anksčiau, kai gyvūnai buvo žudomi it mėsmalėje. Jie ragino mane dalyvauti Klaipėdos savivaldybės viešuosiuose pirkimuose. Reikėjo parengti daug dokumentų.
Mes tai padarėme ir laimėjome konkursą, gavome finansavimą beglobių gyvūnų gaudymo, surinkimo, laikymo, karantinavimo ir utilizavimo paslaugoms teikti.
– Kaip išgalite juos visus apgyvendinti ir šerti?
– Padeda įvairios įmonės ir žmonės. Du geradariai padovanojo vagonėlius, juose įkūrėme voljerus. Viena įmonė mums juos veltui kranais atitempė. Ta pati įmonė žada mums dar vieną vagonėlį atiduoti. Jauna pora už jį sumokėjo, kad galėtume naudotis.
Vienas pramogų kompleksas kviečia pas juos statyti stendus su gyvūnų nuotraukomis. Planuojame prasimušti kur nors per Naujųjų metų šventę, kad galėtume įrengti stendus su nuotraukomis ir aukų dėžutes. Verčiamės, kaip galime.
Apie gyvūnų poreikius skelbiame savo interneto svetainėje arba socialiniame tinkle. Ir žmonės atsiliepia. Ne kartą mūsų bičiuliai padengė keturkojams reikalingų operacijų, kitokias išlaidas.
– Ko labiausiai reikia?
– Prieglaudai labiausiai trūksta lėšų voljerams. Tinkamiausi metaliniai segmentai, iš jų lengviausia sumeistrauti voljerą. Taip pat reikėtų, kad kas nors įrengtų pastoges virš voljerų.
– Kitaip būsite priversta uždaryti prieglaudą?
– Ne taip lengva bus mane uždaryti. Tiesiog turėsiu nemalonumų.
Daugiau apie gyvūnus skaitykite
Globoja ir laukinius gyvūnus
Per pastaruosius metus G.Kučinskienės įkurta viešoji įstaiga „Būk mano draugas“ Klaipėdoje sugavo beveik 3 tūkst. gyvūnų.
Daugiau nei penktadalis sugautų gyvūnų jau turi naujus šeimininkus. Kiti pasveiko ir, jei reikėjo, buvo sterilizuoti ir paleisti į laisvę.
Gyvūnų prieglauda rūpinasi ir gandrais, lapėmis, zuikiais, ežiais, varnomis – daugeliu gyvūnų ir paukščių, kuriuos suranda žmonės.
G.Kučinskienės įkurta įstaiga naikina ir nugaišusių gyvūnų liekanas, nesvarbu, ar tai į krantą išmestas ruoniukas, ar pamiškėje nugaišęs briedis.
Paremti VšĮ „Būk mano draugas“ galite pervesdami auką į jų paramos sąskaitą „Swedbank“ - LT977300010127500736.
