Špicų tipo keturkojis – norvegų buhundas savo išvaizda, tiesiomis, smailiomis ausimis ir nuoširdžia snukio išraiška tuoj pat pavergia visus į jį pažiūrėjusius. Draugiškas, paklusnus ir prieraišus šuo buvo labai vertinamas dar vikingų laikais.
Tokio šuns kaulų rasta vikingų kapavietėse, o tai, kad šuo buvo palaidotas šalia šeimininko, reiškė pagarbą augintiniui.
„Jau tuomet norvegų buhundai buvo naudojami saugoti sodybas, gyvenvietes, perspėti apie artėjantį pavojų“, – pasakojo D.Bartkevičienė.
Su ja kalbėjomės apie ypatingą šunį, kaniterapinę veiklą sutrikusio intelekto vaikų globos namuose ir viltį neįgaliesiems suteikiančius pasiekimus.
– Šiuo metu toks šuo – vienintelis Lietuvoje. Kodėl pasirinkote išskirtinį šunį?
– Tai draugiškas, lengvai dresuojamas šuo, mielai bendrauja tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, pagyvenusiais žmonėmis. Parsivežėme jį iš Airijos, nors ir toje šalyje šios veislės šunys nėra populiarūs. Kur kas daugiau jų Norvegijoje.
Norvegų buhundas – universalus šuo, jį galima laikyti ir namuose, ir lauke, nes tai iš Šiaurės – Norvegijos kilusi veislė. Lauke būti jam ne bėda. Tačiau pas mus jis gyvena tik namuose, žinoma, tai – iš didelės meilės.
Kopą turime jau pusantrų metų, o spalį jai sueis dveji. Aš su ja praleidžiu daugiausia laiko, tad ji mane laiko šeimininke.
– Turbūt tokio šuns kaina taip pat kaip vienetinio?
– Airijoje mes už jį sumokėjome beveik tūkstantį eurų. Tai – įprasta kaina. Žinoma, mums padėjo tą šuniuką surasti. Vėliau kaina šiek tiek dar padidėjo, nes kol jį išveži iš šalies, išlaidų padaugėja.
– Jūsų Kopa – ne tik šeimos augintinis, bet ir kaniterapijai skirtas šuo. Kaip suprantu, šis keturkojis gydo ligonius?
– Pirmiausia mes padedame vaikams, kad jie atliktų fizinius pratimus. Šuo būna tarsi treneris. Kai duodamos tam tikros užduotys negalią turintiems vaikams, žiūrėdami į šunį jie lengviau ir noriau jas atlieka.
Be to, per ilgą laiką šuo vaikams tampa tikru draugu.
Jie bendrauja su šunimi, susidraugauja, su džiaugsmu jį pasitinka ir laukia kito karto, kai galės ir vėl susitikti su Kopa.
Lygiai taip pat dirbu socialinį darbą su suaugusiais žmonėmis, turinčiais negalią, patyrusiais insultą. Kartu su šunimi padedame jiems atlikti fizinius pratimus, judėti.
Pagal kineziterapeuto sudarytą programą šuo skatina žmones atlikti pratimus – judinti kojas, rankas, liemenį.
– Kaip vyksta kaniterapijos seansai? Ką jų metu daro šuo?
– Šuo įtraukiamas į veiklą. Pavyzdžiui, ligonis numeta šuniui kamuoliuką, keturkojis jį atneša. Arba šuo atsigula ant žemės, o pacientas turi pasilenkti, paliesti jį, paglostyti.
Kai žmogaus motorika sutrikusi, glostant šunį jam lengviau pajudinti pirštus. Kai šuo pasitraukia į vieną ar kitą pusę, ir negalią turintis vaikas ar suaugęs žmogus juda kartu su šunimi.
Vieni ligoniai gali tik sėdėti. Kiti, galintys judėti, sporto salėje pavedžioja šunį. Už tai vaikas keturkojui duoda skanėstą, paglosto. Arba vaikas eina suoliuko viršumi, o šunį veda apačioje.
Kai šuo atsigula vaikui ant kojų, tuomet jis daro atsilenkimus, kartu paglosto šunį, paliečia rankomis – taip dirba ir rankos, ir pilvo raumenys.
– Ar visi džiaugiasi šuns buvimu šalia?
– Suaugusieji reaguoja džiaugsmingai. Pavyzdžiui, kai ateinu su šunimi pas ligonį, pamatuoju jam kraujospūdį prieš kaniterapijos procedūrą ir po jos.
Jei kraujospūdis iš pradžių būna padidėjęs, kai pabendrauja su šunimi, normalizuojasi. Žmonės džiugiai laukia šuns, visada paklausia, kada vėl ateisime.
Su suaugusiaisiais dirbame apie 30–40 minučių, su vaikais – iki valandos. Vaikai taip pat dažniausiai labai džiaugiasi, tačiau kartais bijo.
Tada stebi iš tolo. Laikui bėgant vis artėja, išdrįsta prieiti, įsitraukia į žaidimus.
Vėliau netgi pradeda skaičiuoti dienas, kada šuo vėl ateis pas juos.
– Neseniai Kopa gavo kaniterapinio šuns pažymėjimą. Ką tai reiškia?
– Kad ši veikla atliekama profesionaliai. Mes atsakome už tai, ką darome. Pažymėjimą gavome visai neseniai, tad viskas dar ateityje. Mokomės, tobulinamės ir laukiame sezono pradžios, kai vaikai jau eis į mokyklą.
Tuomet galėsime rengti edukacines programas, pasakosime, kaip elgtis su šunimi, kaip jį prižiūrėti, kaip apsisaugoti nuo agresyviai nusiteikusio augintinio, ką reikia žinoti laikant namie keturkojį.
– Kaip ruošiamas kaniterapijai skirtas šuo ir kodėl ėmėtės tokios veiklos?
– Tokie šunys rengiami pagal specialią kinologų sudarytą programą. Šuo turi būti socializuotas, nereaguoti į pašalinius dirgiklius.
Pavyzdžiui, darbo su sutrikusio intelekto vaikais metu šuo turi kuo mažiau reaguoti į triukšmą ir garsus.
Taip pat turi nereaguoti į vaistų kvapą, kitus aromatus.
Šuo turi būti labai paklusnus ir jokiu būdu neagresyvus. Tik toks tinka kaniterapijos veiklai.
Dirbdama socialinį darbą pradėjau domėtis šunimis, kurie padėtų ligoniams. Matydama, kaip nenoriai ligoniai atlieka pratimus, pastebėjau, kad šunys juos labai uždega.
Taip po truputį ėmiau ruošti savo šunį šiam darbui – kad nebijotų neįgaliojo vežimėlio, mokėtų vaikščioti šalia jo, nebijotų, kai svetimi žmonės ima ant rankų.
Vis atsivesdavau Kopą pas ligonius, kol jiems atsirado noras judėti.
Gali ganyti avis ir saugoti žmonių namus
Norvegų buhundai – drąsūs, energingi, draugiški šunys. Ne tik puikūs aviganiai, bet ir geri sarginiai šunys.
Norvegijoje jie pripažįstami kaip puikūs kompanionai, lengvai dresuojami, ištvermingi, tačiau kitose šalyse labai reti.
Norvegijos kinologų klubas oficialiai šią veislę pripažino 1943 m.
Šunų kaulų, labai panašių į šiuolaikinių norvegų buhundų, buvo rasta vikingo kape.
Šios veislės šunys gyvena apie 13–15 metų.
