Supažindinsime jus su keliais būdais, kurie turėtų padėti kovoti su nemaloniu šuns įpročiu tempti pavadį.
Turite pasiekti, kad ėjimas netempiant pavadžio taptų šuns įpročiu. Šunys mokomi įvairiai. Vieni savininkai naudoja specialius antkaklius ar petnešas (tačiau dažnai šunys juos nuėmus vis viena tempia, arba pradeda visai nebereaguoti nei į smaugtukus, ne į spyglius).
Kiti renkasi įvairias mokymo metodikas. Bandant išmokyti šunį eiti gražiai su pavadžiu greta, reikia daug įgūdžių ir laiko. Kaip visada, geriausias pagalbininkas – dresuotojas. Kuo anksčiau jį aplankysite, tuo mažesnė rizika, kad teks taisyti įsišaknijusias klaidas.
Kol šuo nesiliaus tempęs pavadžio, pamoka bus kiekvienas ėjimas laukan. Pratimus vertėtų kartoti reguliariai. Pirmieji užsiėmimai turi būti atliekami ramioje vietoje, kur šuniui nesunku susikaupti. Vėliau vietas teks keisti, sunkinti. Patartina iš pradžių šunį nuvarginti – dalis tempia kol yra kupini energijos, ją iššvaisčius, aprimsta. Griežti truktelėjimai
Vienas iš galimų variantų – šuniui tempiant, jį pašaukti ir staiga truktelėti pavadį, tada sustoti ir pakeisti judėjimo kryptį. Truktelėjimai turi būti taisyklingi, tvirti. Jei šuo pats eina prie Jūsų, juda gražiai, girkite jį.
Šitaip mokindami, pirmiausia eikite tiesiai, vėliau bandykite sukti į šonus. Turite pasiekti, kad šuo iš paskos eitų esant laisvam pavadžiui. Patartina, kad vedimas „greta“ būtų taikomas ribotą atkarpą, pvz., iki vietos, kur šuo palaidas gali palakstyti.
Pavadžius naudokite kelis, kad šuo nepriprastų prie vieno ilgio. Kai kas tarpusavyje derina griežtą (maunamas aukštai ant kaklo, iškart po ausimis) ir paprastą antkaklius, prie kiekvieno prisegę po atskirą pavadį.
Šuniui tempiant, iš pradžių timptelėjimas paprastas, po sekundės – griežtas antkakliai. Laiko tarpas tarp šių antkaklių truktelėjimų turi ilgėti, truktelėjimai stiprėti.
Būkite vadas
Vaikščiodami su šuniu veskitės jį šalia savęs ar už savęs, bet ne priekyje. Šuniui ėjimas pirma reiškia, kad tuo metu jis vadovauja. Kai vilkų gauja juda iš vienos vietos į kitą, visi nariai seka paskui gaujos vadą ir niekas jų už tai neskatina. Jeigu nesielgsite kaip vadas, šuo jums nepaklus.
Pavadėlį pasivaikščiojimui naudokite kuo trumpesnį. Jei einant šuo bandys veržtis į priekį ar uostinėtis, timptelėkite pavadį. Niekada nesistenkite spartinti žingsnio, bandydami susilyginti su šuniu ar jį pralenkti – tai šuo turi prisitaikyti prie jūsų.
Po kiekvienos korekcijos atsipalaiduokite. Kai šuo kurį laiką eina gražiai ir klusniai greta jūsų, galite leisti jam atlikti savo reikalus, pauostinėti, patyrinėti teritoriją.
Teigiamos motyvacijos naudojimas
Pirmiausia, turite tapti šuniui Visatos centru ir turėti stiprią „gravitacinę trauką“, dėl kurios net palaidas gyvūnas nenorėtų pernelyg nutolti nuo jūsų – taip ir vedamas pavadėliu jis nekels problemų.
Treniruokitės su palaidu šunimi (saugiose vietose). Jam sekant iš paskos, teks nuolat jį nuoširdžiai girti bei skatinti. Kalbėkitės su šunimi, pasakokite jam istorijas, švilpaukite, vaikščiokite smagiu žingsniu, gal net dainuokite – kad augintinis suprastų, jog vaikščioti su Jumis beprotiškai linksma.
Neleiskite šuniui improvizuoti – juk lyderis esate jūs. Kai šuo bando vadovauti, pabrėžkite jo klaidą darydami priešingai. Jei šuo veržiasi priekin, sulėtinkite žingsnį ar apsisukite, jei atsilieka – eikite greičiau, jei eina tiesiai, pasukite į šoną, jei eina kairėn – sukite dešinėn.
Praktikuokitės dideliuose plotuose, savo kieme, draugų kieme, šunų parke, saugiose vietose be pavadžio. Pasivaikščiojimų metu sušerkite šuniui dalį jo vakarienės. Namuose treniruokitės vaikštinėdami apie baldus, iš kambario į kambarį.
Palaido šuns mokymas sekti paskui jus reikalauja daug koncentracijos, tad augintinis gali lengvai „nudreifuoti“. Dėl šios priežasties kas 10 metrų liepkite šuniui atsisėsti ar atsigulti.
Sėdėjimas yra absoliutus: arba šuo sėdi, arba ne. Dažni pasodinimai nuramina, leidžia gyvūnui sutelkti dėmesį, suteikia galimybę jums atgauti kvapą, atsipalaiduoti, objektyviai įvertinti šuns dėmesio lygį. Šuniui tereikia kelias sekundes pabūti šioje pozicijoje (retkarčiais – minutę), o tada vėl galite judėti. Laikui bėgant pastebėsite, kad dėl į pasivaikščiojimą integruotų dažnesnių pasodinimų šuo darosi labiau kontroliuojamas.
Su pavadžiu vedžiojamą šunį netempti mokinkite sustodami. Laikykite pavadėlį tvirtai abejomis rankomis ir atsisakykite judėti, kol šuo nenurims. Nesvarbu, kiek laiko tai užtruks, tiesiog ignoruokite kiekvieną pavadžio timptelėjimą.
Galų gale šuo nurims ir atsisės – tada jį pagirkite, pasiūlykite skanėstą. Vėl ženkite pirmyn ir sustokite, kartokite viską iš pradžių tol, kol šuo eis ramiai. Po kurio laiko Jums sustojus šuo automatiškai atsisės. Vieninteliai žodžiai, kuriuos galite ištarti – „Geras“.
Kiti naudoja paprastesnį variantą – šuniui bandant tempti sustoja, ramiai stypso ir nekalba su augintiniu, o pavadžiui atsilaisvinus vėl juda pirmyn.
