Važiavome pas Donatos mamą į Uteną ir Donata pasisiūlė pavairuoti. Dažniausiai vairuoju aš, bet šį kartą sutikau, o ko gi ne. Buvo daug sniego ir man pažadėjo, kad mane Utenoje nusiveš į aikštelę, kur bus galima „pasinešioti“ su mašina. Na, aš su nekantrumu to ir laukiau, mat automobiliai mūsų bendra aistra, tad su naivia šypsena žvalgiausi po apylinkes, kuriomis važiavome. Kadangi didžiosios dalies Utenos dar nepažįstu, buvo, aišku, įdomu. Ir štai įsukome į kažkokį posūkį, prie kurio buvo iškaba „Gyvūnų prieglauda“. Atsisukau į Donatą ir jau kažką įtardamas paklausiau „Čia?“. Donatos veide atsirado šypsena, iš kurios supratau, kad to žieminio pasismaginimo su mašina galbūt šiandien ir neturėsime. Taigi taip ir atsiradome prieglaudoje.
Čia, žinoma, širdis suminkštėja vos įžengus. Susipažinome su visais prieglaudos gyventojais, vieni piktai lojo, kiti draugiškai pasitiko, treti žvilgsniu prašė pasiimti juos kartu į geresnį gyvenimą. Vieną šuniuką išvedėme pasivaikščioti ir Donata jį įsimylėjo. Neslėpsiu, įsimylėjau greitai ir aš, bet norėjome jauno šunelio. Prieglaudos „mamytė“ nuvedė mus pas vieną gerą kalytę, kuri rūpinosi dviem mažyčiais juodais kukuliukais, kurie buvo rasti ant ledo. Abu tie kukuliukai buvo daugiau nei mieli. Įsimylėjome. Bet sakė, kad į geras rankas atiduos tik po kokio mėnesio, tad palikome savo numerį ir atsisveikinome, iki kol mažyčiai užaugs ir su mumis susisieks.
Išvažiavus mašinoje tvyrojo dviprasmiškos nuotaikos – viena mintis, kad išsirinkome šunelį ir jau turėtume laukti, kada prakus ir galėsime parsivežti į savo namus, kita, kad abu nelabai tikėjome, kad sulauksime skambučio. Juk atsiras kas nors, kas ateis ir pasiims. O kokia čia garantija, kad palikusi savo numerį porelė po skambučio nebus persigalvojusi. Šita antra mintis buvo stipresnė.
Po geros savaitės mūsų laukė kelionė į užsienį, tad visus šuniuko planus atidėjome rūpintis po atostogų. Na, bent jau taip galvojome, iki kol pamatėme, kad senas bičiulis pasidalino Facebook žinute, jog jo mamos kalytė atsivedė šuniukų ir ieško jiems gerų šeimininkų. Nežinau kodėl, bet nusiunčiau šitą skelbimą Donatai, ji sakė „Taip!!!“. Taip – tai šventa. Rytoj išskrendame, tad sutariau su bičiuliu, jog šunelį pasiimsime iškart grįžę iš atostogų. Gerdami kavą ir grožėdamiesi Italijos architektūra negalėjome iš galvos išmesti mūsų laukiančio šunyčio. Jau tuoj, už kelių dienų grįšime į Lietuvą, važiuosime į Klaipėdą ir pasiimsime savo šuniuką! Jėga!
Ir štai mes jau grįžome namo, rytoj laukia kelionė į Klaipėdą, nuotaikos – neįmanoma nupasakoti, super geros. Gaunu žinutę nuo draugo ir ten parašyta: „Mama šuniuką atidavė...“. Skaitau dar kartą. Ir dar. Rodau Donatai. Abu tylime. Pykstame. Liūdime. Nirštame viduje, bet sėdime ramiai. Nesąmonė. Raminame save, kad viskas pasaulyje vyksta taip, kaip turi vykti ir einame miegoti. Rytojaus rytą sėdame į mašiną ir važiuojame į Klaipėdą aplankyti mano mamos ir brolio. Vos spėjome išvažiuoti į greitkelį, suskambėjo telefonas su nežinomu numeriu.
„Sveiki, Jums skambina iš Utenos gyvūnų prieglaudos“. Diena nušvinta daug šviesesnėmis spalvomis. Duodu ragelį Donatai ir girdžiu, kad ji tariasi dėl mūsų Zaros atsiėmimo! Kelionės nuotaika pataisyta – nuostabu! Praėjo dvylika valandų nuo tada, kai sužinojome, kad pažadėtas šuniukas iškeliavo pas jį įsimylėjusius žmones Klaipėdoje, iki tada, kai mums paskambino iš prieglaudos ir pasakė, kad mūsų mažylė jau užaugo ir pramerktomis akytėmis laukia mūsų.
Posakis, kad pasaulyje viskas vyksta taip, kaip turi vykti, mums įgavo daug didesnę prasmę. Ir džiaugiames, kad įvyko taip, kaip įvyko. Dabar mes su Zara bendražygiai, kol kas dar tik namie, nes į lauką neiname, bet ji mūsų nepaleidžia iš akių – tvarkosi, gamina, dirba, žaidžia ir ilsisi kartu. Jau moka sėdėti ir paduoti „labas“ ir panašu, kad yra pasiryžusi mokytis toliau. Neįsivaizduojame, kad šie namai galėjo būti be Zaros!
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
