Ne pirmus metus savanoriaujant gyvūnų globos srityje tokios istorijos turėtų nestebinti, nes iš tiesų į mus kreipiasi daugiau žmonių, nemokančių rūpintis augintiniais, negu kad mokančių. Paskutinis pavyzdys, žmogus kreipiasi dėl kačiuko, kurį laikytų bute: „O jūs katiną skiepysit, kastruosit?“ „Nee, na kaip, mes tik auginsim“.
Tai va, tokių augintojų dėka vis dar pilni kiemai beglobių, nes nutikus kokiam netikėtumui gyvenime augintinis be didelių skrupulų išmetamas arba neprižiūrimas pabėga.
Todėl visi atsakingi gyvūnų globėjai ne perša savo globotinius, ne turguj dalina į rankas, o žiūri į norėtojus įtariai ir atidžiai. Kartais mes ir patys sau jau panašūs į paranojikus, bet tai dėl patirties. Skaudžios patirties. Dėl apgavysčių, melų, abejingumo. Dėl to, kad tau į akis sakoma viena, o paskui per aplink sužinoma kita. Dėl atvejų, kai pabėgusio šuns ar katės net neieškoma. Dėl ramia širdim nešamų eutanazuoti, nes „nusibodo gydyti“ arba „iškeliauju į užsienį“.
Paprastai gyvūnų globėjų straipsniuose rasite prieglaudinukų pristatymus, raginimą nebijoti imti šunį ar katę ne iš veislyno, o paprastą, „lietuviškąjį“. Bet šiuo tekstu noriu atvirkščiai, paprašyti neimti gyvūno, neprašyti jo šeimos narių, jeigu:
neturite kantrybės ir nuosavas komfortas jums svarbiau už viską;
jei esate tinginys, ir dėl gyvūno reikmių nenorite kažką keisti savo gyvenime – pvz., dresuoti, mokyti, žaisti;
jei esat linkęs neklausyti patarimų, nes „visi tie veterinarai sukčiai, o tik aš vienas viską žinau“;
jei manote, kad gyvūnas – patogus daiktas, kol jis sveikas ir jaunas, o vėliau tai migdyt ir viskas;
jei esat „natūralas“ – norite, kad katė ar kalė vestų jauniklius, nes juos išdalinsite (aha, kurgi ne, iš kur, kaži, tos dėžutės prie prieglaudų vartų – ar tik ne iš tų, kurie „išdalino“);
jei gailite pinigų augintinio sveikatai ar normaliam maistui, nes „taigi čia tik gyvūnas“;
jei imate gyvūną kaip treniruoklį prie vaikų turėjimą, jį planuojate išlepinti, o paskui, kai jo vietą užims vaikas – su ašara balse sakyti, kad tenka atsisveikinti, nes šuo/katė pavydi;
jei imate augintinį „vaikams“, o pats jų nemėgstate, nesuprantate ir neketinate rūpintis;
jei imate augintinį seneliams, visiškai neplanuodami pagelbėti, jei jiems bus per sunku;
jei esate iš tų keistuolių, kurie apskritai nemyli gyvūnų, bet jo nori kaip statuso patvirtinimo, ypač kalbant apie veislinius šunis.
Neimkite gyvūno, jei jūs toks žmogus. Nei iš veislyno, nei iš nelegalios tvartinės daugintojų peryklos, nei iš prieglaudos. Jam bus geriau be jūsų, o jums – be jo. Nes tada gerai ir gražu viskas, tik kol nėra jokių kliūčių ir sunkumų, o paskui – kantrybė greit išsenka. Paskui iškaišiojami giminėms ar kaimynams visai jų nenorimi jaunikliai, nes „katė gi atsivedė 7, negi aš pasiliksiu?“, paskui pusė pabėga ir sulaukėja, paskui dauginasi, paskui serga, ir piliečiai skambina, kad prie jų namo atsirado katė užpūliavusiomis akimis, kad prie konteinerių tuntas kačiukų, kad, kad... Ir visi pamiršta, KAS buvo pirmasis, paleidęs džiną iš butelio – tas neatsakingas „padorusis pilietis“, kuris nejaučia absoliučiai jokios kaltės ir dar akis draskytų užmynus ant sąžinės.
O kiek šunų randama pastaruoju metu pasiklydusių, kad ir su antkakliais, bet neieškomų, be jokių kontaktų, nekalbant apie čipavimą! Tai ar tikrai reikia gyvūno, jei jam pabėgus numojama ranka? Gal jis galėjo rasti geresnį šeimininką, kurį būtų džiuginęs nuo mažens iki senatvės?
Todėl dar kartą pasikartosiu – gyvūną turi imti tik tas, kas ne vien myli juos, bet ir apskritai gyvenime yra pareigingas ir mąstantis žmogus, planuojantis ateitį. Nes mes už juos juk atsakingi. Jie – visada silpnoji pusė. Ir atiduoda šeimininkams visą savo šilumą nesverdami, neskirstydami. Labai liūdna, kai už draugystę jiems atitenka tik beglobio dalia...
