Nors Lietuvoje veikiantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas reglamentuoja administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, pasitaiko jo pažeidimų, kuriuos išspręsti nėra paprasta.
Dažnai visuomenėje vyrauja du požiūriai, priešingos pozicijos, kada pirmuoju atveju manoma, jog gyvūnai nėra sąmoningi, todėl jų gyvenimo kokybės klausimai neturėtų būti labai aktualūs: svarbu užtikrinti minimalias sąlygas išgyventi, siekiant gauti vienokią ar kitokią naudą žmogui. Kitu atveju teigiama, jog jie sugeba jausti tam tikras emocijas, turi individualius poreikius, todėl privaloma rūpintis tinkamomis gyvenimo sąlygomis, nesukeliant nereikalingo skausmo, diskomforto bei atsižvelgiant į gyvūno rūšį, veislę ar kitus kriterijus. Pastarasis požiūris veda link aukštesnio gyvūnų gerovės supratimo ir tampa vis aktualesnis daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje.
Kaip viskas vyksta mūsų šalyje? Gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų laikymasis prižiūrimas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), jame ne mažą vaidmenį atlieka ir miestų savivaldybės, tiesiogiai susiduriančios su esamomis problemomis bei policija. Gerovės politikos formavimu užsiima Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), teikianti įvairius pasiūlymus bei rekomendacijas.
Pateikiamose metinėse VMVT ataskaitose teigiama, jog apie trečdalis gaunamų pranešimų dėl įvairių pažeidimų pasitvirtina, o gyvūnų gerovė palaipsniui gerėja. Šiais klausimais Lietuvoje taip pat užsiima įvairios organizacijos, tokios, kaip Všį „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI), kurios tikslas yra spręsti gyvūnų gerovės problemų priežastis, užkertant kelią pasekmių atsiradimui.
„Dažnai sprendžiame situacijas, kada už gyvūno nepriežiūrą, žiaurų elgesį ar netinkamas laikymo sąlygas savininkui skiriamas įspėjimas ar labai mažo dydžio bauda. Taip pat būna atvejų, kada pažeidimų iš viso nerandama, nors tuo metu, kai jie (dažniausiai nuotraukomis) fiksuojami neabejingų žmonių ar mūsų organizacijos savanorių, tai yra akivaizdu. Dėl šios priežasties dažnai susiduriame su jų pasikartojimais. Praktikoje pasitaiko ir atvejų, kada gyvūnų gerovės politiką formuojančios institucijos kai kuriais klausimais nesutaria su ją vykdančiomis, pavyzdžiui, dėl kanopinių gyvūnų pančiojimo, kadangi esami teisiniai aktai palikti pakankamai laisvoms interpretacijoms“, – patirtimi dalinasi GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
Pastaraisiais metais GGI susidūrė su keletu arklių pančiojimo atvejų, kuriuos ir skirtingų miestų VMVT įvertino labai skirtingai. Vienais atvejais arklių šeimininkams įspėjimai pagerinti gyvūno laikymo sąlygas skirti, kitais atvejais pažeidimų nenustatyta, nors situacijos analogiškos. Todėl GGI raštu kreipėsi žemės ūkio ministrą Giedrių Surplį bei VMVT direktorių Darių Remeiką su prašymu spręsti dėl būtinybės reglamentuoti pančiojimo draudimą ir tokiu būdu pašalinti teisinį nihilizmą bei institucinių sprendimų prieštaringumą, užtikrinant vienodą ir nuoseklų viešąjį administravimą.
Abi institucijos pateikė skirtingus atsakymus – VMVT nurodo, jog Lietuvos teisės aktai nenustato tiesioginio draudimo pančioti ūkinius gyvūnus, nebent tai turi neigiamos įtakos jų sveikatai. ŽŪM specialistų nuomone, pančiojimas turi būti laikomas gyvūno judėjimo laisvės ribojimu: „Dėl dažno pančių naudojimo palaipsniui išsivysto sausgyslių traumos, galūnių deformacijos ir kt. ligos, kurios ne visada iš karto pastebimos, pančiojimas apriboja gyvūno galimybes ėsti, juk gyvūnas tuo pat metu eina ir ėda, ribojama gyvūno laisvė atsigulti ir atsistoti.
Arklio atsistojimo amplitudė yra gerokai didesnė nei jam tai leidžia padaryti supančiotos galūnės“. Kadangi vieningo atsakymo institucijos nepateikia, klaidinami ir kanopinius gyvūnus auginantys asmenys, ir praktikoje su galimais pažeidimais susiduriantys specialistai. Dėl šios priežasties, GGI toliau bendrauja VMVT ir ŽŪM dėl vieningo pančiojimo traktavimo bei būtinybės jį suprasti kaip žiaurų elgesį su gyvūnu.
Daug diskusijų sukėlė ir šių metų gegužę socialiniuose tinkluose pasirodžiusios Šilutės rajone nukankintos karvės nuotraukos, kuriose aiškiai matoma itin prasta jos būklė, kada likę kaulai ir oda, o vėliau – jau nebegyvas gyvulys, grandine pririštas prie automobilio ir tempiamas žeme. GGI kreipėsi į atsakingas institucijas, kurios patikrinimo metu rado nugaišusį gyvūną ir nustatė, kad jis sirgo ir kankinosi apie mėnesį, o vėliau, netinkamu būdu, buvo bandytas nutempti utilizavimui. Nors ūkyje rasta ir kitų pažeidimų, gyvūnų savininkei skirta pusė minimalios baudos – 25 EUR ir surašytas protokolas.
Siekdama, kad mėnesį laiko be veterinarinės pagalbos besikankinusios karvės savininkė būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, GGI su pareiškimu kreipėsi į Šilutės rajono policijos komisariatą. Tačiau buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o ūkininkei surašytas administracinio nusižengimo protokolas. „Tokios situacijos pasitaiko gana dažnai, kada, nepaisant itin žiauraus elgesio su gyvūnu, sukeliant jam kančias, skausmą ir mirtį, atsakingas asmuo išsisuka labai paprastai, su maža bauda ar įspėjimu.
Mūsų pareiga – spręsti tokias situacijas ir siekti, kad taip besielgiantys žmonės būtų nubausti, o tokių atvejų mažėtų. Jei norime gyventi socialiai atsakingoje visuomenėje, turi keistis ir institucijų, ir gyvūnų augintinių, ir aplinkinių žmonių požiūris“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
Kitas žiaurus atvejis, kada gyvūnų šeimininkas išvengė atsakomybės – Šilalėje į maišą įkišti ir paskandinti šuniukai. Keturis neseniai pasaulį išvydusius gyvūnus nuskandinęs asmuo kaltę turėjo išpirkti viešaisiais darbais. Išgertuvių metu tokia mintis kilo šuniukų šeimininkui – šio nusikaltimo užsakovui, kuris liko nenubaustas. GGI, siekdama, jog ir gyvūnų savininkas sulauktų pelnytos bausmės, kreipėsi į atsakingas institucijas ir pasiekė, jog jo namuose būtų atlikta krata ir konfiskuoti kiti laikomi šunys. Deja, kratos metu pareigūnai kitų gyvūnų neberado, o jų šeimininkas tvirtino, kad dalį padovanojo nepažįstamiems asmenims, o likusieji netikėtai pabėgo.
„Valstybės teisinėje sistemoje, skiriant bausmę tiek už administracinį nusižengimą, tiek už nusikalstamą veiką, turėtų būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, t. y. bausmė turėtų būti proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui ar įvykdytai nusikalstamai veikai.
Bausmės paskirtis yra ne tik nubausti asmenį, bet ir paveikti nusižengusį ar nusikaltusį individą, kad šis susilaikytų nuo pažeidimų darymo ateityje. Kai skiriamos mažos baudos, įspėjimai, ar nusižengusieji išvis išvengia bausmės, tikėtina, kad taip lengvai „išsisukęs“ asmuo toliau tęs savo veiklą tokiu būdu, kaip elgėsi iki šiol“, – nuomonė dalinasi GGI teisininkas Andrius Pliuskys.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ šiai dienai dirba su trisdešimt gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejų. Organizacija ne tik siekia, jog už juos atsakingi asmenys ar įmonės būtų nubausti, bet ir užsiima nuolatiniu visuomenės švietimu, teikia rekomendacijas bei nuolat bendrauja su atsakingomis institucijomis. Tačiau, kaip ir kiekvienai viešajai įstaigai, siekiančiai sėkmingai ir produktyviai vykdyti savo veiklą, GGI reikalinga žmonių parama. Prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje gerinimo bei žiaurių elgesio atvejų sprendimo galite per aukok.lt platformą.
Informacija paruošta Kamilės Sakalauskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
