Su išsiblaškiusiu belgų aviganiu bendrą kalbą radusią Tomą ir augintinį sieja bendras pomėgis

Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis. Jis – geriausias jos bičiulis, ištikimiausias bendražygis ir didžiausias kelionių pėsčiomis mėgėjas. Renginio „Ėjimas“ organizatoriams Toma papasakojo apie augintinį, pasidalino žygiavimo su šunimi patirtimi bei patarimai, kaip ilguose žygiuose rūpintis keturkoju draugu.

 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Toma Neuronytė augina penkerių metų belgų aviganį (malinua) – ištvermingą, stiprų ir daug energijos turintį šunį, vardu Dolcis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Apr 11, 2022, 1:59 PM, atnaujinta Apr 11, 2022, 2:08 PM

– Kur vaikštote ir ar visada drauge su jumis šuo?

– Patinka dalyvauti organizuojamuose masiniuose žygiuose, šį kartą taip pat ruošiamės ėjimui Kaune, gegužės 15 dieną. savaitgaliais mėgstu aplankyti pažintinius takus Lietuvoje. Kartais sudalyvauju žingsnių iššūkyje (pernai viename tokių per 2 mėnesius surinkau virš milijono žingsnių ir laimėjau pirmą vietą).

Turiu mėgstamas trasas netoliese namų esančiuose miškuose, laukuose. Man vaikščiojimas yra meditacija, taip save „pakraunu“ iš naujo ir išvaikštau viską, kas susikaupia neigiamo. Dolcis mane lydi beveik kiekviename pasivaikščiojime.

– Papasakokite daugiau apie savo šunį. Kaip jis pas jus atsirado?

– Dolcis pas mane atkeliavo būdamas jau poros metų, tačiau išsyk susidraugavom, o dabar, tikiu, esame sukūrę tvirtą ryšį ir tapome bičiuliais. Apie belgų aviganius (malinua) pirmą kartą sužinojau gydydamasi sanatorijoje po stuburo operacijos. Pamačiau ir įsimylėjau. Kuo daugiau domėjausi šia veisle, tuo labiau ji žavėjo. Kadangi žinojau, kad ji yra labai reikli (reikalingas aktyvus gyvenimo būdas, stiprus šeimininko charakteris, daug laiko, leidžiamo kartu su augintiniu ir pan.), šuniuką įsigyti planavau tik per pažįstamą vieno iš šių šunų veislyno savininką.

Žinodamas mano būdą, tiesiai pasakė – tokios veislės šuo man būtų per stiprus. Tačiau jei labai noriu, jis pažįsta žmogų, auginantį tokį belgą, kuris man tiktų – svajoklį, jautrų, meilų, linksmą, neagresyvų, neturintį socializacijos problemų. Taip pas mane atsirado Dolcis. Gavau šunį su puikiu charakteriu – ištikimas, prieraišus, meilus, visur ir visada nori būti šalia, drąsus, smalsus, kartu įveikia visus pasirinktus atstumus. Tačiau neturi tarnybai ar sportui reikalingų savybių – yra šiek tiek išsiblaškęs, svajoklis, nelabai mėgsta dirbti, mieliau žaidžia – visas į šeimininkę.

– Ar šuo pas jus atsirado dėl to, jog daug vaikštote ir norėjote kompaniono ar daugiau žygiuoti ir vaikščioti pradėjote dėl to, jog įsigijote aktyvų šunį?

– Iš tiesų pomėgis žygiuoti atsirado daug anksčiau nei šuo. Kuo daugiau žygiavau, tuo dažniau pagalvodavau, kad jei įsigyčiau šunį, jis būtų labai laimingas – galėtų kartu daug keliauti ir būti gamtoje (mėgstu ne tik žygius, bet ir stovyklavimą). Be to, nors labai patinka būti vienai, žygiuojant tarsi norėdavosi kompanijos šalia, tačiau tokios, kuri nebūtų reikli, įnoringa ar varginanti. Šuo tam puikiai tiko – juk sakoma, kad jie viską supranta, tik kalbėti nemoka. Su Dolcu niekada nesijaučiu vieniša, o jis visada pasirengęs keliauti kartu.

– Ar patinka pačiam šuniui vaikščioti? Jis tokios veislės, kad, tikėtina, ėjimas ir lakstymas laukuose bei miškuose jam turėtų labiau patikti nei tvarkingi pasivaikščiojimai mieste, ar ne?

– Miestų nemėgstame abu. Aš labiau gamtos vaikas, tad mieste mudu beveik nevaikštome. Mus dažniausiai galima sutikti miškuose, laukuose, pažintiniuose takuose ar ant piliakalnių. Kaip ir sakiau – tikra laimė šuniui. Rinkdamasi veislę, norėjau ištvermingo šuns, kuris galėtų lydėti pėsčiųjų žygiuose bet kokiu oru ir einant bet kokį atstumą. Belgų aviganis tam tobulai tinka – tai itin ištvermingi ir fiziškai stiprūs šunys, taigi, gavau patį geriausią įmanomą partnerį.

Dolcis parodo, kada jaučiasi labai laimingas – apsisukęs pribėga ir šokteli tarsi sakydamas „ačiū, man labai smagu“. Tokių pasidžiaugimų ypač daug būna einant pajūriu (spėju, jam, kaip ir man, labai patinka jūra) ir kuo ilgesnėje trasoje. Po ilgų pasivaikščiojimų jis itin meiliai glaustosi ir miega susirangęs man ant peties. Matau, kad žygiai ir gamta jam labai patinka.

– Ar drauge su šunimi dalyvaujate masiniuose žygiuose? Ar nesudėtinga su juo būti ten, kur daug žmonių?

– Renkantis šunį man labai svarbu buvo jo socializacija – žinojau, kad kartu norėsiu eiti ir į masinius žygius, tad šuo turėjo būti stabilus ir ramus, kad nei pats stresuotų, nei gąsdintų šalia esančius žmones ar gyvūnus. Dolcis labai nekonfliktiškas – į žmones jis beveik nereaguoja, su šunimis tik „pasisveikina“, o pro agresyvius ir lojančius tiesiog abejingai praeina. Beje, prasilenkęs su bet kokiu šunimi, pribėga prie manęs su savo „firminiu“ šuoliuku, tarsi sakytų „bet juk aš tavo mylimiausias?“, į ką visada atsakau „taip taip, tu mano mylimiausias“.

Ko nelabai mėgsta, tai kačių, bet dar nė viename žygyje jų nesame sutikę. Kadangi Dolcį gavau jau gerokai paaugusį ir dresuotą, socializuotą, gražaus elgesio mokinti jau nereikėjo, stengiuosi tik tą gražų išauklėjimą (už kurį esu labai dėkinga ankstesniam šeimininkui) palaikyti. Gal tik turiu pripažinti, kad su manimi jis kiek atsipalaidavo ir abu nesame labai stropūs mokiniai. Ėjimas, kuris keičia.

– Kokį ilgiausią atstumą drauge su šunimi esate įveikę? Kaip jums drauge tada sekėsi?

– Ilgiausias kartu įveiktas atstumas – 34 km. Nors buvo keli kartai, kai Dolcis atsisukęs bandė iš mano veido išskaityti, ar aš rimtai vis dar noriu eiti toliau, abu atstumą įveikėme. Dolcis žygiuose man yra tam tikra pagalba – sunkiau lipu į įkalnes, tad jis mane visada į jas užtempia. Esu pastebėjusi, kaip gražiai prisitaiko prie mano tempo, pasaugo mano nugarą, kai nuvargstu. Vis tik į ilgesnius kaip 40 km žygius bijau vestis, nors, gali būti, kad ši mano baimė nepagrįsta ir Dolcis įveiktų kartu ir didesnius atstumus.

– Pasidalinkite, kaip išsiruošiate į žygį su šunimi – ką būtinai paimate ir ko jam reikia, kad gerai jaustųsi kelyje?

– Indelis vandeniui ir maišeliai, šiek tiek maisto, jei einame į ilgesnį žygį, šiltuoju sezonu – papildoma apsauga nuo erkių. Kaip ir sakiau, ne itin reiklus partneris.

– Kaip rūpinatės šunimi ilgame ėjime ir po jo?

– Vienintelis rūpestis žygyje – kad Dolcis turėtų atsigerti, ypač, jei einame karštą dieną. Jei pakeliui yra galimybė prieiti prie vandens – leidžiu jam atsivėsinti, nes labai mėgsta maudytis. Kitą dieną po ilgesnio žygio abu gulinėjame ir ilsimės. Jokios ypatingos priežiūros nei žygyje, nei po jo kol kas neprireikė. Tiesa, vengiu ilgų pasivaikščiojimų saulėkaitoje – karštis alina šunį, tad tokiu oru labiau renkamės miško pavėsį.

– Ką patartumėte žmonėms, besiruošiantiems į pirmą ilgą žygį su šunimi?

– Manau, labai svarbu pasirinkti tinkamą žygio atstumą. Kiekvieno šuns fizinė ištvermė yra skirtinga, tad svarbu nenualinti ir per daug nenuvarginti bičiulio. Prie ilgesnių atstumų patarčiau pratintis pamažu. Stebėkite, kaip šuo jaučiasi įveikęs mažesnį atstumą ir tik matydami, kad augintinis nusiteikęs tęsti pasivaikščiojimą, eiti toliau. Tokiu būdu atrasite jūsų bičiuliui komfortišką atstumą.

Žygio metu svarbu išlaikyti ryšį su šunimi, paskatinti jį, pagirti už įveiktus kilometrus, palepinti skanuku. Manau, svarbiausia taisyklė – žygiai keturkojams turi būti kažkas smagaus. Derėtų pasirūpinti apsauga nuo erkių, vandens atsargomis ir, žinoma, jei tai masinis žygis – iš anksto socializuoti augintinį, t. y. išmokyti jį tinkamai elgtis viešose vietose, kur gausu žmonių ir kitų šunų.

– Ar kelionėse su šunimi yra tekę patirti ką nors netikėto?

– Turiu savybę – dažnai pasiklystu. Tai ne ten pasuku, tai nepastebiu orientyro, tai pražiopsau reikiamą posūkį, tad dažniausias nuotykis – atrast kelią namo. Prisimenu kelis kartus, kai Dolcis buvo pabėgęs. Jis turi labai stiprų medžiotojo instinktą, užuodęs miške žvėris, užmiršta visas komandas ir pasiduoda norui vytis. Tai, tikriausiai, vienintelė problema vaikštant su juo miškuose. Kai šuo pirmą kartą pabėgo, porą valandų verkdama jo laukiau toje vietoje, kur paskutinį kartą mačiau, buvau išties išsigandusi.

Pradėjus temti, turėjau grįžti prie trasos pradžioje palikto automobilio, prie kurio ramiai sėdėjo Dolcis ir laukė manęs. Žmonės sakė, kad jis taip prasėdėjo visas dvi valandas, kol aš jo laukiau miške. Antrą kartą Dolcis nusivijo stirną ir nuklydo pas žmones į kiemą. Jie jį priglaudė ir per skelbimus internete netrukus suradau. Nuo tada savo keturkojį kompanioną miške vedžioju tik su pavadėliu ir neberizikuoju – tikiu, kad jam tokie nuotykiai buvo smagūs, tačiau mane jie tikrai gerokai išgąsdino.

– Dėkojame už pokalbį.

Ėjimo renginys startuos gegužės 15 d. Kauno Rotušės aikštėje. Renginio dalyviai kviečiami pasirinkti ir įveikti vieną iš trijų skirtingo ilgio trasų (5 km, 10 km ar 25 km). Ėjimo miestelyje visų lauks turiningos, naudingos veiklos ir pramogos. 2021 m. Vilniuje startavęs renginys pritraukė net 7 tūkst. dalyvių. Nemokama registracija į renginį – www.ejimas.lt.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.