Prieš kelias savaites „Vakarų ekspresas“ jau rašė apie prie veterinarijos klinikos durų paliktus kačiukus.
Klaipėdos miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjos Ingos Kubilienės teigimu, apie po miestą vaikščiojančius beglobius gyvūnus kas savaitę Savivaldybė gauna nuo 1 iki 20 pranešimų.
„Oficialios skambučių statistikos nevedame, tačiau per metus apytiksliai būtų apie 400 pranešimų“, – „Vakarų ekspresui“ sakė I. Kubilienė.
Miesto tvarkymo skyriaus vedėja teigia, jog tai dažniausiai būna katės, lapės, šernai, briedžiai, stirnos bei įvairūs paukščiai. Benamių šunų mieste kiek mažiau – apie 10 per metus.
„Gyvūnų globos tarnyboje patikrinama, ar gyvūnas yra „čipuotas„, jei taip – ieškoma šeimininko, jei – ne, gyvūnas laikomas 30 dienų, viešinama informacija apie jį siekiant surasti jo šeimininką, arba ieškoma naujo globėjo. Laukiniai gyvūnai pagydomi ir paleidžiami į gamtą“, – apie beglobių gyvūnų paėmimo tvarką pasakojo I. Kubilienė.
Po truputį gerėja
VšĮ „Nuaras“ fondo ir gyvūnų globos namų direktorė, veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė teigė, kad šiuo metu prieglaudose laikoma per 200 gyvūnėlių.
Pasak pašnekovės, nors šiuo metu įstaiga globoja nemažą skaičių beglobių, situacija šalyje po truputį gerėja, o tai nulemti galėjo besikeičianti visuomenės nuomonė apie gyvūnų kastraciją.
„Tokia tendencija, kad į gyvūnų globos namus vis mažiau ir mažiau papuola šunų. Kačių skaičius irgi mažėja, tai turbūt labiausiai dėl to, kad Lietuvoje atliekama kačių kastracija ir sterilizacija. Tuo rūpinasi tiek paprasti žmonės, tiek organizacijos“, – samprotavo J. Gustaitienė.
Pašnekovė tikino, kad vis rečiau girdi frazes „jūsų darbas jais pasirūpinti“, „dėkite, kur išmanote, nors ir į maišą“, žmonės darosi vis labiau atsakingi.
„Anksčiau visiems buvo svarbu, kad gyvūnų prieglaudos gyvūnėlius išvežtų, ir daugiau jiems nebuvo įdomu, nei kur tas gyvūnėlis keliaus, nei kas su juo atsitiks. Tokių frazių esu sulaukusi ir iš seniūnijų atstovų, ir iš žmonių, ir iš merų. Svarbiausia, kad gatvėmis jie nematytų bėgiojančių benamių gyvūnų“, – liūdna patirtimi dalijosi J. Gustaitienė.
Ji teigė, kad sumažėjęs į prieglaudą patenkančių gyvūnų skaičius lemia ir tai, jog daugiau gyvūnų turi šansą sulaukti pagalbos.
„Jau eilę metų mūsų prieglaudoje gyvūnai nebemigdomi. Kiekvienas gyvūnas gali būti išgelbėtas. Šiandien turime net labai sunkai sergančių ar sužeistų gyvūnų, kuriais galime rūpintis ir juos slaugyti, o prieš 10 ar 20 metų apie tai net nebūtumėme pasvajoję ar pagalvoję. Pažengęs yra ir veterinarijos mokslas, todėl vilčių dedame į visus gyvūnus“, – džiaugėsi pašnekovė.
Supratimas keičiasi
J. Gustaitienė įsitikinusi, kad žmonių supratimas, jog gyvūnas yra ne žaislas ar puošmena, bet ir atsakomybė – didėja.
„Galėčiau išskirti jaunus žmones. Jie rūpinasi visomis gyvūnų reikmėmis, ne tik maistu ir vandeniu. Vis daugiau jaunų žmonių supranta, jog vien noro pasiimti gyvūnėlį neužtenka, ateina savanoriauti, prieš pasiimdami gyvūną namo šimtą kartų apsvarsto, ar tikrai gali prisiimti šią atsakomybę, ar pasikeitus aplinkybėms galės surasti saugius namus augintiniui“, – džiaugėsi J. Gustaitienė.
Vis daugiau žmonių, atvykusių į prieglaudą pasiimti gyvūno, atsižvelgia į prieglaudos specialistų rekomendacijas, taip pat po truputį daugiau dėmesio sulaukia neišvaizdūs gyvūnai.
Visgi, teigė ji, tarp vyresnio amžiaus žmonių vis dar gajus įsitikinimas, kad vandens, košės ir būdos gyvūnui užtenka.
„Taip pat didelė atskirtis jaučiasi tarp išsilavinusiųjų ir nelabai. Nenoriu skirstyti žmonių, tačiau provincijoje vis dar daug su gyvūnų priežiūra susijusių problemų, nors teigiamų pavyzdžių atsiranda vis daugiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Visgi J. Gustaitienė teigė, kad nors situacija gerėja, užmigti ant laurų negalima, mat problemų – apstu.
Visos mūsų prieglaudos yra perpildytos. Per metus mes į naujus namus išleidžiame apie 1 500 gyvūnų.
Dažnai tokie gyvūnai turi daug sveikatos bėdų, mes gydome, nukirminame, skiepijame, sužymime. Taip pat ne visi gyvūnai būna dresuoti, tenka priimti ir itin agresyvius gyvūnus, juos auklėti, dresuoti, socializuoti. Užtikriname, kad iš mūsų įstaigos gyvūnas išeitų kiek įmanoma sveikesnis“, – kasdienybe dalijosi pašnekovė.
Problema – kačiukai
„Nuaro“ direktorė pasakojo, kad šiuo metu prieglaudose kaip niekada daug kačių jauniklių, jau treti metai iš eilės rugpjūtis tampa kačiukų atsivedimo mėnesiu.
„Maži kačiukai dažniausiai pas mus patenka iš žmonių. Ne visada žinome, ar žmonės iš tikrųjų sako tiesą, kad kačiukus rado, o atnešė ne savo pačių katės atsivestus“, – žmonių pasakojimais dalijosi J. Gustaitienė.
Pašnekovė primygtinai prašo žmonių, kurių katės atsiveda jauniklių, prieš atnešant juos į prieglaudą leisti kačiukams su mama praleisti pirmus tris savo gyvenimo mėnesius.
„Trijų mėnesių amžiaus kačiukas jau gali būti skiepijamas nuo infekcinių ligų, kurios yra itin pavojingos“, – informacija dalijosi J. Gustaitienė.
Ji pasakojo, kad žmonės atneša mėnesio ar pusantro mėnesio kačiukus, kurie dar turi misti motinos pienu. Tokiems mažiems katinėliams prieglaudose ypač sunku, tokių mažylių skrandžiai dar nėra prisitaikę virškinti maistą, o dėl nepakankamos mitybos silpsta jų imunitetas, todėl dauguma suserga sunkiomis ligomis.
„Prie tokių mažylių reikia keltis kas dvi valandas, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais. Tokiai kačiukų vadai reikia visą parą prie jų budinčio žmogaus. Džiaugiamės, kad atsiranda savanorių, kurie imasi šios veikla, keičiasi budėjimais.
Viena mūsų administratorė iš Klaipėdos kelis mėnesius kačiuką nešiojosi su savimi tarsi kūdikį, nešdavosi net į darbą. Galima pasidžiaugti, kad toks atsidavimas padėjo išsaugoti gyvūnėlio gyvybę“, – moters geraširdiškumu džiaugėsi pašnekovė.
Trūksta atsakingumo
Kiekvieno gyvūno patekimo į globos namus istorija skaudi.
Anot J. Gustaitienės, nors kiekvienas atvejis yra unikalus, dažniausiai pasitaiko, kad žmonės beširdiškai savo gyvūnus išmeta. Dažniausiai taip nutinka katėms, taip pat nemažai gyvūnų į globos namus patenka po to, kai miršta jų šeimininkai, o mirusiojo artimieji prisiimti atsakomybės už gyvūną nenori.
„Kas dieną paimame po vieną ar du gyvūnus, kurių šeimininkai miršta. Būna atvejų, kai žmonės atvyksta į prieglaudą ieškoti gyvūno savo seneliams, kuriems 80 ir daugiau metų. Žinoma, tikrai nėra amžiaus cenzo, kada augintinių laikyti nebegalima.
Tačiau jei paklausus artimųjų, kur keliautų gyvūnėlis, jeigu jo senyvo amžiaus šeimininkas mirtų, išgirstame pasakymą „atgal į prieglaudą„, – gyvūno neduodame“, – apie žmonių abejingumą pasakojo J. Gustaitienė.
Pašnekovė kritikos žėrė ir tiems, kurie prisiima auginti ilgo dresavimo bei daug kantrybės reikalaujančius gyvūnus, o vėliau juos visiškai apleidžia.
„Turime ne vieną šunį, kuris atvyksta su prierašu „sukandžiojo, reikia užmigdyti. Neužmigdome nė vieno, dirbame su jais. Šiuo metu sunkiausias atvejis yra belgų aviganių veislės šuo. Šiek tiek daugiau ne vienerių metų šunį Klaipėdoje gyvenanti šeima norėjo užmigdyti, nes šuo įkando šeimininkui.
Šuo visą laiką gyveno uždarytas garaže, šeimininkai bijojo jį net pašerti, tai galima suprasti, kad jokių pastangų išauklėti gyvūną nebuvo dėta. Šuo šiuo metu gyvena pas mus, o vienintelis žmogus, kuris gali prieiti prie jo, yra profesionalus instruktorius“, – šuns istoriją pasakojo J. Gustaitienė.
Ji pabrėžė, kad kiekvienas beglobis gyvūnas yra tik žmogaus kaltė.
Už katę – 25 centai
Pasiteiravus, iš kur prieglauda gauna finansavimą gyvūnų priežiūrai, J. Gustaitienė buvo atvira – finansavimo trūksta.
„Klaipėdos miesto savivaldybė mums už vienos katės laikymą parą skiria 25 centus. Turbūt nereikia aiškinti, kad už tokią sumą vargiai ką galima nupirkti“, – absurdišką gyvūno gerovės kainą atskleidė pašnekovė.
Tačiau ji pasidžiaugė, jog prie beglobių išlaikymo stipriai prisideda žmonės – atveža maisto.
„Vienu metu net turėjome atsargų trims mėnesiams, tačiau labai daug to rezervo padovanojome Ukrainos gyvūnams“, – pasakojo „Nuaro“ direktorė.
Visi uostamiesčio „Nuaro“ prieglaudos darbuotojai ir savanoriai gyvūnus remia iš savo kišenės, be dvejonių perka skanesnį maistą, kitas reikalingas priemones, kai kurie netgi padengia kastracijos ar sterilizacijos kaštus.
„Taip pat yra „Nuaro“ fondas, ten žmonės aukoja pinigus. Iš tų pinigų dažniausiai padengiame jau sudėtingesnių gydymo procedūrų, pavyzdžiui, operacijų, išlaidas. Pavyzdžiui, turime vieną šunytę Lesę, ji pas mus iš Ukrainos atvyko balandį. Jos būklė buvo apverktina, žinome, kad ją mušdavo, jos kojos buvo stipriai sužalotos.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad reikės dviejų operacijų, jų kaina – apie 3 000 eurų. Pirmąją operaciją jau apmokėjome, dabar renkame pinigus antrajai.
Būna, kad pinigų neužtenka, nesugebame taip greitai surinkti, tokiu atveju prašome veterinarijos klinikų operaciją atlikti „į skolą“, pinigus sumokame vėliau. Nė vieno gyvūno be gydymo nesame palikę, verčiamės per galvą, jei reikia, tačiau suteikiame reikalingą gydymą“, – apie sunkumus kalbėjo J. Gustaitienė.
Stebina įnoringumas
Prie Klaipėdos rajone, Derceklių kaime, esančios veterinarijos klinikos UAB „Pitema“ įsikūrusios VšĮ „Donpitos prieglobstis gyvūnams“ darbuotoja ir veterinarijos felčerė Ineta Bieliauskaitė „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad mažesnėms gyvūnų prieglaudoms verstis itin sunku.
„Prieglauda yra labai nedidelė, šiuo metu laikome septynias kates, daugiau vietos neturime“, – kalbėjo. I. Bieliauskaitė.
Ji pasakojo, jog kates pas juos atneša žmonės, kartais sulaukia paliktų prie durų staigmenų.
Visi į kliniką patekę gyvūnai yra nukirminami, nuparazitinami, paskiepijami bei pažymimi.
Jų „viešnagę“ prieglaudoje bei visus su sveikata susijusius kaštus padengia klinikos savininkė.
„Jeigu katės pas mus užsilaiko iki pusės metų, tai jas sterilizuojam ar kastruojam. Senos katės reikalauja daugiau dėmesio, pavyzdžiui, dantų valymas / traukimas. Gyvūnų rūpybos kaštais rūpinasi klinikos savininkė Christina Arutiunian, nes žmonių suaukotų pinigų paprasčiausiai nepakanka, o finansavimo negauname absoliučiai jokio“, – kalbėjo pašnekovė.
I. Bieliauskaitė teigė, jog ne visiems prieglaudos gyventojams namus pavyksta rasti greitai.
„Žmonės dažniausiai nori mažų, vienos spalvos katinėlių, tokius dažniausiai tiesiog išgraibsto. Žymiai sunkiau namus rasti sekasi senoms katėms bei patelėms. Tačiau vis labiau stebina žmonių įnoringumas, kokio katino jie nori, renkasi jį pagal išvaizdą. Vis daugiau žmonių atsiranda su savo absurdiškais norais, pavyzdžiui, „aš noriu juodo su baltomis ausytėmis„ ir panašiai“, – pasakojo pašnekovė.
Ji pridūrė, kad suaugusias kates žmonės dažniausiai pasiima vienam tikslui – namie išgaudyti peles.
Pasitaiko atvejų, kai gyvūnas sugadinęs kažkokį namų rakandą ar pasišlapinęs ne vietoje yra grąžinamas atgal į prieglaudą.
Sprendimas aiškus
Tiek J. Gustaitienė, tiek I. Bieliauskaitė sutartinai teigė, kad vienintelis būdas mažinti beglobių gyvūnų problemą – gyvūnų kastracija ir sterilizacija.
„Pirmasis žingsnis – privaloma gyvūnų kastracija prieglaudose. Tai turėtų finansuoti valstybė, prieglaudos to padaryti neišgali. Tuos pinigus, kuriuos valdžia skyrė gyvūnų ženklinimui, galėjo skirti būtent šiai problemai. Juk ženklinti gyvūnai atsiveda neženklintus“, – savo mintis išsakė „Nuaro“ direktorė J. Gustaitienė.
Panašios nuomonės buvo ir I. Bieliauskiatė.
„Žmonės vis labiau yra šviečiami apie sterilizacijos bei kastracijos naudą. Vis daugiau klinikų įsitraukia į organizacijos „Gaudyk/Sterilizuok/Paleisk“ veiklą. Tai vienintelis būdas suvaldyti benamių gyvūnų problemą“, – kalbėjo pašnekovė.
