Ar jūsų augintinis kenčia nuo alergijos? Simptomai, netikėtos priežastys ir gydymo būdai

Jau kelias dienas čiaudite, o akys nuolat ašaroja? Prasidėjo alergijų sezonas. Tačiau kenčiate ne tik jūs. Pastaruoju metu jūsų augintinis neįprastai dažnai kasosi, laižo save, naktimis nerimsta, todėl neleidžia jums išsimiegoti, o jo akys ašaroja ir kaupiasi išskyros. Jis atrodo toks pat nelaimingas, kaip ir jūs. Ar gali būti, kad jūsų katę ar šunį taip pat vargina žiedadulkės?

Mūsų keturkojai draugai taip pat nėra apsaugoti nuo šienligės, arba, kaip ji vadinama Šiaurės Amerikoje, sezoninių alergijų. Vis dėlto tai tėra viena iš daugelio galimų alergijų, kurios kartais gali būti netikėtos. Išsiaiškinti, kas iš tiesų vargina augintinį, gali būti sudėtinga, tačiau šiandien tai padaryti tampa vis paprasčiau.

Alergija atsiranda tuomet, kai imuninė sistema pradeda netinkamai reaguoti į aplinkoje esančias medžiagas – tai gali būti ore pasklidusios žiedadulkės ar net kvapas, su kuriuo gyvename jau daugelį metų.

Žmonėms alergiją dažniausiai išduoda čiaudulys ir sloga, tačiau katėms ir šunims šie simptomai pasitaiko rečiau. Augintiniams gali ašaroti akys, atsirasti išskyrų iš nosies, katėms gali pasireikšti astma, o šunims – ausų uždegimai ar dažnas galvos purtymas.

Vis dėlto dažniausiai alergija pasireiškia odoje ir sukelia atopinį dermatitą.

Dėl nuolatinio niežulio gyvūnai ima įkyriai laižyti, kramtyti ar kandžioti letenas bei kitas kūno vietas. Taip gali susiformuoti vadinamieji „karštieji taškai“ – paraudusios odos vietos, kurios, pasak Kornelio universiteto Veterinarijos medicinos koledžo veterinarijos gydytojo Briano Collinso, vos per kelias valandas gali virsti rimtais odos pažeidimais.

Svarbu neleisti situacijai pablogėti, nes bakterijos ir mieliagrybiai gali pasinaudoti pažeista oda ir sukelti skausmingą infekciją.

Viskas, kam gali būti alergiški žmonės, gali sukelti alergiją ir augintiniams: žiedadulkės, žolė, įvairūs kenkėjai, maistas, dulkių erkutės ar net kvepalai.

Gali kilti pagunda išbandyti internete ar socialiniuose tinkluose reklamuojamus naminius alergijų testus augintiniams, tačiau Notingamo Trento universiteto gyvūnų mokslų dėstytoja Jacqueline Boyd perspėja – jie neveikia.

Vieno eksperimento metu tokie testai parodė identiškus rezultatus net ištyrus pliušinio žaislo kailio mėginius.

Specialistai taip pat įspėja jokiu būdu neduoti augintiniams žmonėms skirtų antihistamininių vaistų nepasitarus su veterinarijos gydytoju.

Taip yra todėl, kad daugelis būklių, primenančių alergiją, iš tiesų nėra ji.

„Didelė darbo dalis yra atmesti akivaizdžiausias priežastis“, – sako J. Boyd.

Pirmiausia veterinarai ieško odos infekcijų. Jei jas išgydžius niežulys praeina, priežastis tampa aiški.

Kitas žingsnis – patikrinti, ar augintinis neturi erkučių ar blusų. Net jei esate įsitikinę, kad jūsų šuo buvo apsaugotas nuo blusų, jos gali slėptis ant kitų gyvūnų, ypač kačių, arba namų aplinkoje.

„Tai dažniau pasitaiko, nei žmonės mano“, – sako J. Boyd.

Kai kurie šunys yra itin jautrūs blusų seilėms, o situaciją dar labiau apsunkina tai, kad tam tikros blusų rūšys yra sezoninės. Dėl to simptomus galima klaidingai palaikyti alergija žiedadulkėms.

Retais atvejais, ypač vyresnėms katėms ir šunims, odos niežulys gali signalizuoti apie rimtesnes ligas, įskaitant vėžį ar medžiagų apykaitos sutrikimus.

Jei visos šios priežastys atmetamos, prasideda tikrasis detektyvinis darbas.

Svarbiausias pirmasis žingsnis – sumažinti niežulį.

„Svarbiausia, kad gyvūnas jaustųsi komfortiškai“, – sako B. Collinsas.

Tam gali būti naudojamos injekcijos, geriamieji vaistai, gydomieji šampūnai ir purškalai.

Per pastaruosius metus gydymas stipriai patobulėjo. Anksčiau alergiškiems augintiniams dažniausiai būdavo skiriamos steroidų injekcijos. Nors jos veikdavo, šalutinis poveikis buvo reikšmingas – stiprus troškulys, dažnesnis šlapinimasis, svorio augimas ir susilpnėjusi imuninė sistema.

Prieš kelerius metus atsirado tikslingiau veikiantys vaistai, kurie ne slopina visą imuninę sistemą, o veikia konkrečius niežulio ir uždegimo mechanizmus.

Miuncheno universiteto veterinarinės dermatologijos specialistas Ralfas Mülleris teigia, kad šie vaistai yra veiksmingesni, sukelia mažiau šalutinių poveikių ir padeda maždaug 80 proc. šunų.

Tačiau daliai gyvūnų jie neveikia, o kai kuriems ilgainiui išsivysto atsparumas. Be to, sezoninė alergija kartais gali tapti nuolatine.

Veterinarai užduoda daugybę klausimų apie augintinio gyvenimo būdą ir ligos istoriją.

„Visiems savo klientams patariu vesti augintinio dienoraštį“, – sako J. Boyd.

Stebint simptomus dažnai išryškėja tam tikri dėsningumai. Jei jie pasireiškia tik tam tikrais metų mėnesiais, tikėtina, kad kalta sezoninė alergija. Jei simptomai nuolatiniai, priežastis gali būti maistas arba kiti nuolatiniai aplinkos veiksniai.

„Neturime vieno testo, kuris leistų aiškiai atskirti alergišką gyvūną nuo nealergiško“, – pažymi R. Mülleris.

Tuomet dažnai tenka kreiptis į veterinarijos gydytoją dermatologą.

Gyvūnui skiriami raminamieji vaistai, nuskutama dalis kailio, ant odos nubraižomas tinklelis, o į skirtingas vietas suleidžiami galimi alergenai. Tuomet stebima odos reakcija.

Nustačius alergenus, šeimininkai turi du pasirinkimus – toliau kontroliuoti simptomus arba gydyti pagrindinę problemą.

Antrasis būdas vadinamas alergenų specifine imunoterapija. Jos metu gyvūno imuninė sistema palaipsniui pripratinama prie alergiją sukeliančios medžiagos.

Veterinarijos dermatologas paruošia individualų dažniausiai pasitaikančių alergenų mišinį, kuris gyvūnui suleidžiamas palaipsniui didinamomis dozėmis.

Šis gydymas šalina ne simptomus, o pačią problemos priežastį. Daugeliui augintinių simptomai ženkliai sumažėja arba visai išnyksta.

Vis dėlto gydymas yra ilgas ir brangus – jo kaina siekia apie 1 tūkst. svarų sterlingų (apie 1,3 tūkst. JAV dolerių), o rezultatų gali tekti laukti metus.

Gera žinia ta, kad jau kuriami nauji metodai, kurie gydymo trukmę gali sutrumpinti iki šešių savaičių. Tokie vaistai jau naudojami Japonijoje ir šiuo metu laukia patvirtinimo Europos Sąjungoje.

Dažnai dėl to kaltinami veisėjai, pernelyg daug dėmesio skiriantys gyvūnų išvaizdai, tačiau specialistai mano, kad situacija yra sudėtingesnė.

Pasak R. Müllerio, atsakomybė tenka ir žmonių gyvenimo būdui.

Kaip ir mes, augintiniai vis mažiau laiko praleidžia lauke, dažniau maitinasi perdirbtu maistu, o jų kailis vis dažniau plaunamas ir kvėpinamas įvairiomis priemonėmis, kuriose gali būti alergenų.

Mokslininkai taip pat svarsto, kad vienu iš naujų alergenų gali tapti patys žmonės.

Kaip ir visi gyvūnai, žmonės nuolat išskiria odos daleles, vadinamas pleiskanomis, o šunys joms gali būti alergiški.

„Nėra daug duomenų, kurie parodytų, kaip dažnai augintiniai būna alergiški žmonėms“, – sako B. Collinsas.

Tačiau J. Boyd pastebi, kad šiuolaikinis gyvenimo būdas tokios alergijos tikimybę didina.