Išvystą vaizdą ir skaudžios istorijos atomazgą organizacija aprašė savo feisbuko paskyroje.
„Paradoksalu, bet algoritmai pasirodė jautresni už žmones. Šiandien buvo užmigdyta kumelė. Jau ne pirmą valandą bandome parašyti apie ją. Pradedame, sustojame, ištriname ir vėl pradedame iš naujo. Ne todėl, kad trūktų žodžių. Atvirkščiai – jų tiek daug, kad nė vienas neatrodo pakankamai stiprus papasakoti tam, ką ši kumelė turėjo iškentėti.
Mintys vis grįžta prie jos. Prie jos akių. Prie išsekusio kūno. Prie to neapsakomo nuovargio, ne tik jos laikysenoje, bet, atrodo, kiekvienoje kūno ląstelėje. Ir vis sukasi vienas vienintelis klausimas – ką ji padarė tokio blogo, kad nusipelnė tokio gyvenimo?
Neeilinė gelbėjimo operacija: baigėsi kitaip, nei tikėtasi
Viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus skambučio. Žmogaus, kuris važiuodamas pro šalį pamatė kumelę, tempiant vežimą. Ji vos judino kojas. Jis nufilmavo trumpą vaizdo įrašą ir atsiuntė jį mums“, – rašė „Arklių slėnis“.
Tą pačią akimirką, pažymima, organizacija kreipėsi į Šiaulių Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistus.
Susiję straipsniai
„Norime jiems nuoširdžiai padėkoti. Jie sureagavo nedelsdami, o jau kitą dieną buvo atliktas patikrinimas. Net inspektoriai, kuriems tenka matyti pačius sunkiausius gyvūnų nepriežiūros atvejus, neslėpė sukrėtimo. Ačiū jiems ne tik už profesionalų darbą, bet ir už žmogiškumą bei empatiją. Būtent jų dėka šios kumelės kančia pagaliau baigėsi.
Prieš juos stovėjo ne tiesiog išsekusi kumelė. Prieš juos stovėjo gyvas daugelį metų trukusios kančios liudijimas. Kiekvienas jos kūno centimetras pasakojo istoriją, kurios neįmanoma buvo perskaityti be skausmo. Dubens kaulai buvo išlindę taip ryškiai, kad atrodė veržiasi per odą.
Nugara buvo virtusi aštrių slankstelių grandine, o raumenys, kurie kadaise nešė stiprų arklio kūną, buvo tiesiog sunykę. Tokia būklė neatsiranda per kelias savaites. Tai ilgo bado, ligos, nuolatinio skausmo ir sunkaus darbo pasekmė“, – rašė „Arklių slėnis“.
Tačiau labiausiai, pabrėžė organizacijos atstovai, pribloškė ne gyvūno išsekimas.
„Jos pečiai ir krūtinė buvo nusėti atviromis pakinktų žaizdomis. Ne šviežiais nubrozdinimais. Ne kelių dienų nutrynimais. Tai buvo senos, ilgai negijusios žaizdos, kurios pasakojo vieną ir tą pačią istoriją – pakinktai buvo dedami ant jų vėl ir vėl. Diena po dienos. Savaitė po savaitės. Mėnuo po mėnesio. Galbūt metai po metų.
Žaizdoms niekada nebuvo leista sugyti, nes ant jų kasdien vėl buvo uždedami pakinktai ir ši kumelė vėl buvo verčiama tempti vežimą. Sunku net įsivaizduoti, kokį skausmą turėjo sukelti kiekvienas žingsnis, kai atvira žaizda buvo nuolat spaudžiama pakinktų.
Tačiau net ir tai buvo ne viskas. Išangės srityje augo maždaug žmogaus galvos dydžio melanoma. Ji buvo suardžiusi sfinkterį. Navikas buvo išopėjęs, audiniai nekrozavę, pūliai tekėjo be perstojo, o galinės kojos buvo sulipusios purvo, išmatų ir pūlių sluoksniu. Tokie išopėję navikai su nuolatiniu audinių irimu, infekcija ir uždegimu yra susiję su didžiuliu diskomfortu ir dažnai labai stipriu skausmu.
Skaudėjo ne tik pats navikas. Skaudėjo kiekvieną žingsnį. Kiekvieną tuštinimąsi. Kiekvieną uodegos pakėlimą. Tikriausiai skaudėjo net stovėti vietoje. Užteko vien pažvelgti į šią kumelę, kad suprastum – skaudėjo ne viena vieta. Skaudėjo visas jos kūnas. Kasdien. Kas valandą. Kas minutę. Kas sekundę. Ir vis dėlto ji buvo kinkoma į vežimą. Ji vis dar turėjo dirbti.
Nuo vakar negalime nustoti galvoti apie tai, kiek laiko ji taip gyveno. Kiek laiko jos gyvenime skausmas buvo vienintelė pastovi būsena. Kiek laiko ji nebežinojo, ką reiškia tiesiog būti arkliu – ganytis, judėti be skausmo, ilsėtis nejaučiant deginančių žaizdų ir pūvančio naviko. Kuo daugiau apie tai galvojame, tuo aiškiau suprantame, kad ši istorija nėra tik apie vieną subjektą, kuris tai padarė“, – rašė „Arklių slėnis“.
Organizacijos atstovai kartu kreipėsi ir į Pakalniškių gyventojus.
„Kiek kartų jūs ją matėte? Kiek kartų ji praėjo pro jūsų namus? Kiek kartų pravažiavote pro šalį? Kiek kartų išgirdote žodžius „gaila arklio“ ir po jų gyvenimas tiesiog tęsėsi toliau? Nes ši kumelė nebuvo paslėpta už uždarų durų. Ji kentėjo visų akyse. Viešai nešiojo savo žaizdas. Viešai nešiojo žmogaus galvos dydžio naviką. Viešai šlubavo. Viešai tempė vežimą. Ir kažkodėl metų metus niekam tai netapo pakankama priežastimi pakelti telefoną.
Paradoksalu, bet algoritmai pasirodė jautresni už žmones. Mes negalime parodyti visko, ką matėme. „Facebook“ tokių nuotraukų tiesiog neleistų publikuoti, nes jos per žiaurios. Platforma sustabdytų tokius vaizdus per kelias sekundes, o žmonės metų metus juos matė savo akimis ir nesustabdė nieko.
Šiandien atsisveikinome su šia kumelaite. Tačiau ši istorija nėra apie jos mirtį. Ji yra apie mus. Apie visuomenę, kurioje didžiausios tragedijos dažniausiai įvyksta ne todėl, kad vienas subjektas padaro kažką neįsivaizduojamai žiauraus. Jos įvyksta todėl, kad dešimtys kitų kiekvieną dieną pasirenka nieko nedaryti. Kad neprarastų savo ramybės. Kad išvengtų nepatogaus pokalbio. Kad galėtų pasakyti: „Tai ne mano reikalas.“
Ne. Tai yra mūsų visų reikalas! Nes kiekvieną kartą, kai nusukame akis nuo svetimos kančios, tampame jos dalimi. Abejingumas niekada nebūna neutralus. Jis visada turi auką. Ir labai norisi tikėti, kad šios kumelės istorija netaps dar viena, kurią trumpam apraudosime, o rytoj pamiršime.
Labai norisi tikėti, kad kitą kartą, pamatę kenčiantį gyvūną, žmonės prisimins ne šį tekstą, o savo pareigą sustoti, pakelti telefoną ir nelikti abejingais. Nes šios kumelės jau nebesugrąžinsime. Tačiau dar galime nuspręsti, ar ji bus paskutinė, kurios kančią palaidojome kartu su savo abejingumu“, – rašė „Arklių slėnis“.