Lietuvoje į gatvę išmestas katinas namus rado Prancūzijoje

Prieš beveik tris mėnesius geltonuosius „Gyvybės vagonėlius“ paliko tikras šios organizacijos veteranas – katinas Mykolas – suradęs jaukius namus Paryžiuje. Apie Mykoliuką, jo kelionę ir rimtesnius dalykus sutiko pasidalinti katino kelionės Prancūzijon palydovai – Rūta ir Algirdas. „Išskirtinis katinas. Ir jo bruožai keisti, ir elgsena neaiški“, – sako Rūta, trumpai apibūdindama Mykolą. „Pirmą sykį mačiau tokį protingą katiną. Nieko nereikėjo jo mokyti. O jeigu kažko nesupranta, visada pasiklausia žvilgsniu. Jeigu neprieštarauji, jis supranta, kad galima“ – skuba antrinti Algirdas.

Mykolas ir jo naujoji šeimininkė Jurga<br>Asmeninio archyvo nuotrauka
Mykolas ir jo naujoji šeimininkė Jurga<br>Asmeninio archyvo nuotrauka
Daugiau nuotraukų (1)

Giedrė Armonavičiūtė

Mar 1, 2013, 11:24 AM, atnaujinta Mar 10, 2018, 8:02 PM

Kad katinas neeilinis įsitikintų kiekvienas jį pamatęs. Nors ir nuskriaustas žmonių (katinas neturi dešinės priekinės pėdutės, nosytė sulaužyta), tačiau neapykantos nerodo. Priešingai – labai draugiškai sutikdavo visus atėjusius į „gyvybės vagonėlius“.

Šiose gyvūnų globos patalpose katinas pragyveno metus. Atneštas užpernai prieš Kūčias 2013-uosius sutiko pas naują mylinčią šeimininkę Jurgą Paryžiuje. Kelionei į „meilės miestą“ buvo renkama finansinė parama. Dalis žmonių mielai sutiko pagelbėti, kiti piktinosi, kam išvis to reikia.

„Lietuvoje niekas jo neėmė“, – atšauna Rūta. Algirdas patikino, jog žmonių paaukoti pinigai nebuvo švaistomi. „Viskas vyksta savanoriavimo principu. Nematau jokio taško, kur žmonės gali atsiremt ir morališkai sukritikuot. Nes tai savanoriška veikla“, – teigia pašnekovas. Rūta priduria, jog paramos nebūtų prireikę, jei kelionė būtų planuota.

Viskas įvyko spontaniškai. Kalbintieji karts nuo karto fotografuodavo „gyvybės vagonėlių“ gyventojus. Abiems pagailo užsibuvusio Mykoliuko ir jį pasiūlė savo draugei, gyvenančiai Prancūzijoje. Mergina jau yra laikiusi suluošintą ir be akytės katiną, tad problemų dėl Mykolo „defektų“ ar amžiaus (jam apie 5 m.) nekilo.

Deja, Lietuvoje toks gyvūnas yra bevertis. „Lietuviai nori visko tobulo, šviežio, naujo, be defektų. Nori, kad gyvūnas elgtųsi pagal visas taisykles. Neapsvarsto tokių galimybių, jog gyvūnas turi savo poreikius“, – dėsto Algirdas. Taip pat priduria, kad su vyresniu gyvūnu yra daug paprasčiau, jis žymiai protingesnis nei jaunas.

„Žmonės kaip tik visada nori mažo kačiuko ir dažniausiai nemoka su juo susitvarkyti. Priimti katiną yra tas pats, kas vaiką pagimdyti. Tam reikia būt pasiruošus. Tai nėra akimirkos noras“, – toliau aiškina pašnekovas. O Rūta apgailestauja, jog Lietuvoje yra didelis atsakomybės vengimas. „Žmonėms atrodo, kad tai yra sunku. Jeigu niekas iš karto nepasidaro, tai galima trenkti laukan. Išmečiau ir viskas“, – mintimis dalijasi mergina.

Niūrius pamąstymus greitai išblaško kelionės įspūdžiai. Pačių pašnekovų nuostabai viskas prabėgo itin sklandžiai. Katinas buvo labai ramus ir užtikrintas. Mykoliuką išgąsdino tik troleibusai Vilniuje ir metro Paryžiuje. Visa kita – lėktuvai, rentgeno aparatai, oro uosto vartai, pakilimas, nusileidimas – katinui buvo nė motais.

Rūta ir Algirdas vienareikšmiškai tvirtina, jog kelionės metu atsiskleidė neįprastas Mykolo charakteris. Anot pašnekovų, tai „katinas su vidine kultūra“ – griežtai atsisakė ėsti iš dubenėlio, esančio netoli „reikaliukų“ dėžutės. Be to, tikras gurmanas. Mykoliukui jau nebeįpirši sauso ar šlapio kačių ėdalo, maistas turi būti šviežias, o vanduo itin švarus. Ypač pribloškė viena žmogiška katino savybė. „Kai mes išvykom, tai jis verkė. Tik trečią dieną pradėjo ėsti“, – teigia kalbintieji.

„Jis netipiškas katinas. Katės prisiriša ne prie žmogaus, bet vietos. Mykoliukas jokių požymių neparodė, kad jam sunku pakeist vietą. Apsižiūri, apsiuosto... Svarbu, kad žmogus būtų šalia“, – pasakoja Algirdas. Katinas iš tiesų nuoširdžiai pasitiki žmogumi. Nesipriešino antkakliui ir pavadėliui, nešamas rankose nesibaidė išvydęs palaidus šunis.

Dalindamiesi įspūdžiais pašnekovai užsiminė ir apie situaciją Prancūzijoje gyvūnų globos srityje. Rūta pabrėžė, kad retai kada išvysi katiną vaikščiojantį gatvėje. „Jeigu vaikšto gatvėje, tai jis yra su antkakliu ir visi žino, jog jis yra naminis“ – pasakoja mergina. Paprašyti palyginti Lietuvos ir Prancūzijos gyvūnų globos namus, Algirdas užsimena žinąs, kad „Gyvybės vagonėlius“ remia Brigitte Bordot fondas, vadinasi, Prancūzijoje situacija yra kur kas geresnė nei Lietuvoje.

Beje, įdomus faktas. Lyg tyčia dabar Mykolas gyvena visai netoli Brigitte Bordot namų. Būtų įdomu ateityje sulaukti istorijos apie Mykolo bei Brigitte susitikimą.

Nuotraukos iš Rūtos bei Algirdo asmeninio archyvo (pateiktos žemiau)

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.