Viltis luošiems gyvūnams – negandas įveikę neįgalūs sportininkai

Lengvaatletis Audrius Alzbergas (20 m.) susigraudino išvydęs luošą šunį, nors pats nuo vaikystės gyvena be dalies rankos. Lengvaatletė ir modelis Aušra Pekarskaitė (22 m.), kuriai neišsivystė abiejų rankų plaštakos, įsitikinusi, kad su viskuo galima susitaikyti ir visko išmokti. O silpnaregė plaukikė Gluosnė Norkutė (24 m.) į suluošintus gyvūnus žvelgia taip, kaip į sveikus, nes ir pati nesijaučia likimo nuskriausta, suluošinta ar neįgali.

Lengvaatletis A.Alzbergas dešinės rankos neteko dar vaikystėje, bet medaliai už sporto pasiekimus jau daug kartų puošė jo krūtinę.<br>S. Skersytės nuotr.
Lengvaatletis A.Alzbergas dešinės rankos neteko dar vaikystėje, bet medaliai už sporto pasiekimus jau daug kartų puošė jo krūtinę.<br>S. Skersytės nuotr.
Lengvaatletis A.Alzbergas dešinės rankos neteko dar vaikystėje, bet medaliai už sporto pasiekimus jau daug kartų puošė jo krūtinę.<br>I. Miniotienės nuotr.
Lengvaatletis A.Alzbergas dešinės rankos neteko dar vaikystėje, bet medaliai už sporto pasiekimus jau daug kartų puošė jo krūtinę.<br>I. Miniotienės nuotr.
„Sutikau fotografuotis su gyvūnais, nes pati juos labai myliu. Vaikystėje net norėjau būti veterinarė“, – prisipažino A.Pekarskytė.<br>I. Miniotienės nuotr.
„Sutikau fotografuotis su gyvūnais, nes pati juos labai myliu. Vaikystėje net norėjau būti veterinarė“, – prisipažino A.Pekarskytė.<br>I. Miniotienės nuotr.
„Sutikau fotografuotis su gyvūnais, nes pati juos labai myliu. Vaikystėje net norėjau būti veterinarė“, – prisipažino A.Pekarskytė.<br>K. Šliauterytės nuotr.
„Sutikau fotografuotis su gyvūnais, nes pati juos labai myliu. Vaikystėje net norėjau būti veterinarė“, – prisipažino A.Pekarskytė.<br>K. Šliauterytės nuotr.
„Sutikau fotografuotis su gyvūnais, nes pati juos labai myliu. Vaikystėje net norėjau būti veterinarė“, – prisipažino A.Pekarskytė.<br>U. Budnikaitės nuotr.
„Sutikau fotografuotis su gyvūnais, nes pati juos labai myliu. Vaikystėje net norėjau būti veterinarė“, – prisipažino A.Pekarskytė.<br>U. Budnikaitės nuotr.
Silpnaregė G.Norkutė įsiamžinti su luošais gyvūnais ryžosi dėl to, kad jai tai buvo nauja, be to, naudinga gyvūnams.<br>K. Šliauterytės nuotr.
Silpnaregė G.Norkutė įsiamžinti su luošais gyvūnais ryžosi dėl to, kad jai tai buvo nauja, be to, naudinga gyvūnams.<br>K. Šliauterytės nuotr.
Silpnaregė G.Norkutė įsiamžinti su luošais gyvūnais ryžosi dėl to, kad jai tai buvo nauja, be to, naudinga gyvūnams.<br>K. Šliauterytės nuotr.
Silpnaregė G.Norkutė įsiamžinti su luošais gyvūnais ryžosi dėl to, kad jai tai buvo nauja, be to, naudinga gyvūnams.<br>K. Šliauterytės nuotr.
Silpnaregė G.Norkutė įsiamžinti su luošais gyvūnais ryžosi dėl to, kad jai tai buvo nauja, be to, naudinga gyvūnams.<br>S. Skersytės nuotr.
Silpnaregė G.Norkutė įsiamžinti su luošais gyvūnais ryžosi dėl to, kad jai tai buvo nauja, be to, naudinga gyvūnams.<br>S. Skersytės nuotr.
SOS vilties apartamentų statybos.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentų statybos.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentų statybos.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentų statybos.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentų statybos.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentų statybos.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentai atrodys maždaug taip.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentai atrodys maždaug taip.<br>Organizatorių nuotr.
SOS vilties apartamentai atrodys maždaug taip.
SOS vilties apartamentai atrodys maždaug taip.
Daugiau nuotraukų (13)

Šarūnas Meškys („Lietuvos rytas“)

Dec 27, 2015, 8:28 AM, atnaujinta Sep 27, 2017, 7:19 AM

Trys negalią turintys, tačiau sudėtingus gyvenimo iššūkius įveikę jauni žmonės įsiamžino su luošais gyvūnais, kad parodytų, jog ir jie dar turi vilties, yra gražūs ir ne prastesni už sveikus.

Tokią fotosesiją prieš Kalėdas surengė gyvūnų prieglaudos „Sos gyvūnai“ Vilniuje įkūrėjai.

Šiemet jie pradėjo „Sos apartamentų“ statybas luošiems, sergantiems ir seniems gyvūnams, tačiau sulaukė ne tik žmonių palaikymo ir paramos, bet ir kaltinimų, kad švaistomi keturkojams skirti pinigai.

„Norime suteikti gyvūnams viltį, o ne prabangą, – sakė gyvūnų prieglaudos „Sos gyvūnai“ savanorė Justina Žeruolytė. – Nesiekiame sukelti gailesčio, todėl pakvietėme su likimo nuskriaustais gyvūnais įsiamžinti negalią turinčius ir sporto srityje daug pasiekusius, savo svajones pildančius jaunus žmones.“

Pakeitę projekto pavadinimą į „Sos vilties apartamentai“ prieglaudos savanoriai tikisi, kad visuomenė juos supras teisingai, – tai ne prabanga, o būtinybė gyvūnams, kuriems sužibs nauja viltis.

„Sutikau fotografuotis su gyvūnais, nes pati juos labai myliu. Vaikystėje net norėjau būti veterinarė“, – prisipažino A.Pekarskytė.

Aušra pamena, kad vaikystėje turėjo žiurkėną, vardu Pūkis. Jis buvo be vienos kojos, tačiau leisdavosi į visas keliones kartu su šeimininke.

Vėliau Aušra rado katiną ir, perėjusi visus vargus, kuriuos teko patirti bandant įkalbėti mamą, pasiėmė jį.

„Kaime visi gyvūnai būdavo mano nubučiuoti“, – prisimena Aušra, šiuo metu turinti ši cu veislės šuniuką.

Paklausta apie negalią, sportininkė ir modelis teigė, kad tai – netgi savotiška likimo dovana.

„Negalia privertė mane išmokti to, ko kiti žmonės neišmoksta per visą gyvenimą“, – teigė Pekarskaitė, kurią negalia lydi nuo pat gimimo – jai neišsivystė abiejų rankų plaštakos.

Tačiau su tuo susigyventi Aušrai nebuvo sunku. „Visada buvau tokia. Tik gal augant buvo sunkiau tai priimti, kai kuo nors nusivildavau. Bet juk su viskuo galima susitaikyti ir visko išmokti“, – įsitikinusi Aušra.

Dabar ji mokosi visažo, dirba modeliu ir aktyviai sportuoja – užsiima lengvąja atletika.

„Iš kiekvienų varžybų parsivežu bent po vieną pirmosios vietos medalį“, – savo pasiekimais džiaugėsi Lietuvos lengvosios atletikos čempionė.

Silpnaregė G.Norkutė įsiamžinti su luošais gyvūnais ryžosi dėl to, kad jai tai buvo nauja, be to, naudinga gyvūnams. Gluosnė tikino be galo mylinti gyvūnus.

„Esu iš tų miestiečių, kuriems vaikystėje tėveliai neleido turėti kačiuko ar šuniuko. Bet laikiau žiurkėną. Tačiau visada labai mylėjau arklius, tai buvo mano aistra“, – prisipažino G.Norkutė.

Gluosnė atviravo, kad nesijaučia likimo nuskriausta, suluošinta ar neįgali.

„Tad ir į suluošintus gyvūnus žvelgiu taip, kaip į sveikus“, – tikino ji.

Ji silpnaregė iš prigimties. „Aš su tuo užaugau ir man tai yra natūralios gyvenimo sąlygos, jos jokių problemų nesukelia“, – tikino šiuo metu Vilniaus universitete organizacinės psichologijos magistro laipsnio siekianti ir aktyviai sportuojanti Gluosnė.

Praėjusią vasarą neįgaliųjų plaukimo čempionate ji pateko į finalą ir užėmė 7-ąją vietą.

Fotografuotis su luošais gyvūnais A.Alzbergas panoro, nes buvo įdomu juos pažinti.

„Kai atvykau į fotosesiją, nustebau išvydęs, kad jie taip pat turi negalią, luoši. To net nesitikėjau. Tai mane pribloškė, buvo net sunku žiūrėti.

Tačiau apsipratau. Tiesa, man tikrai gaila tų gyvūnų“, – atviravo Audrius.

Vilniuje grafinį dizainą studijuojantis ir lengvąja atletika užsiimantis vaikinas gali pasigirti galybe prizų ir medalių, iškovotų įvairiuose čempionatuose.

„Su Lietuvos neįgaliųjų komanda dalyvavau „IWAS World Games 2015“ Sočyje, Rusijoje. Tai man didis pasiekimas“, – teigė Audrius.

Anksčiau A.Alzbergas dalyvavo Olandijoje vykusiose „IWAS World Junior Games 2015“ ir šuolio į tolį rungtyje iškovojo bronzos medalį.

Lietuvos neįgalių žmonių lengvosios atletikos čempionatuose Audrius iškovojo prizines vietas tiek bėgimo, tiek šuolio į tolį rungtyse.

„Vaikystėje iš pradžių gydytojai diagnozavo man širdies ydą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad dešinėje rankoje yra įgimta arteroveninė jungtis. Ta liga ėmė progresuoti, paūmėjo.

Operacijas pradėjo daryti, kai man buvo 5 metai. Po kiek laiko buvo pašalintas vienas, po to kitas pirštas, o vėliau ir pusė rankos“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi vaikinas.

Tačiau Audrius prie tokios negalios priprato greitai.

„Labai norėjau, kad baigtųsi kančios, nepatogumas. Išmokau gyventi be rankos ir pasiekiau tai, ko ir norėjau“, – sakė A.Alzbergas.

Nuo vaikystės jis augino šunis, todėl susitikimas su likimo nuskriaustais gyvūnais jam ypatingas.

„Kai vienam mano šuniui suėjo šešiolika metų, jis jau sirgo, merdėjo, išsiskirti buvo labai sunku. Teko užmigdyti. Tą netektį sunkiai išgyvenau“, – prisimena Audrius.

Vaikinui tai buvo tarsi įžanga į suaugusiųjų gyvenimą.

„Šuns netektis mane pakeitė, kažkas suveikė pasąmonėje. Tada jau nebegalvojau apie vaikystę. Tad kai pamačiau tuos luošus šunis iš prieglaudos, mane jie tuoj pat sugraudino. Tačiau susitvardžiau, ir nusifotografavome“, – įspūdžiais dalijosi A.Alzbergas.

Išdygs gerumo namai

Vilniuje statomuose „SOS vilties apartamentuose“ apsigyvens luoši, sergantys, seni gyvūnai. Bet vietos juose ras ir, pavyzdžiui, žindančios kalytės, maži šuniukai ir kačiukai.

Šiuo metu prieglaudoje „SOS gyvūnai“ gyvena daugiau nei 100 gyvūnų. 40 sveikų kačių ir net 25 luošos, sergančios arba senos, 65 sveiki šunys ir dar 30 luošų, senų arba sergančių.

Nemažai šeimininkų neturinčių augintinių yra globojama namuose arba prieglaudos filiale – namelyje prie Vilniaus „Akropolio“.

Per metus namus randa apie 800 gyvūnų, o iš jų luošų, senų ar sergančių būna mažiau nei 10.

Paklausta, ar likimas nors retsykiais pasigaili luošų gyvūnų, prieglaudos „SOS gyvūnai“ savanorė Justina Žeruolytė (nuotr.) atsakė be užuolankų: „Jų beveik niekas neima. Juk žmonės šalia pamato jaunus, sveikus, gyvybingus keturkojus.“

Į prieglaudą suluošintieji pakliūva neturėdami kokios nors galūnės, po nelaimingo atsitikimo ar sunkios ligos.

„Nemažai būna ir aklų gyvūnų. Kiti kartais dar mato, tačiau bėgant metams regėjimą praranda ir jie. 

Pavyzdžiui, kačiukai apanka dėl ligų, kurių nespėjame išgydyti, nes jie suserga dar būdami gatvėje, niekieno neprižiūrimi.

Taip pat būna ir lėtinio bronchito kamuojamų ar kitomis vidaus organų ligomis sergančių gyvūnų. 

Štai tokiems likimo nuskriaustiems gyvūnams ir statomi šie vilties apartamentai, nes jiems patekti į naujus namus ir pajusti šeimininko meilę vilties nėra“, – pasakojo Justina.

Gyvūno negalia daugelį žmonių gąsdina.

„Žmogus, turėdamas negalią, neretai būna ir psichologiškai labiau pažeidžiamas, dėl to blogiau jaučiasi. O gyvūnas apie tai nemąsto – jis net ir būdamas luošas gali jaustis puikiai, būti laimingas, prisitaikyti ir kuo puikiausiai gyventi“, – aiškino prieglaudos savanorė.

Tad luošas gyvūnas yra niekuo ne prastesnis už visiškai sveiką keturkojį. 

„Tačiau kai žmonės atvyksta pasiimti gyvūno, be jokios abejonės, labiau nori jauno ir sveiko. Kam jam tos emocijos, gailestis, rūpestis?“ – retoriškai klausė Justina.

„SOS vilties apartamentų“ statybos prieglaudai kainuos apie 67 tūkst. eurų. Dalis sumos jau surinkta, tačiau dar daug trūksta.

„Ieškome rėmėjų ir įmonės dažnai paremia, duodamos statybinių medžiagų, todėl tikimės, kad vilties apartamentų kaina vis mažės“, – vylėsi savanorė.

„SOS vilties apartamentų“ statybas planuojama baigti kitų metų vasarą. „Tikimės priglausti visus keturkojus, kuriems reikia ypatingos šilumos ir priežiūros“, – pridūrė Justina. 

Prisidėti prie “SOS vilties apartamentų“ statybų galite paaukodami gyvūnų prieglaudai „SOS gyvūnai“, pavedimo paskirtyje nurodę „SOS vilties apartamentams“.

Banko sąskaita: LT837300010106209100

Bankas „Swedbank“, AB

SWIFT/BIC kodas HABALT22 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.