Goldė į Vilniuje įsikūrusią „SOS gyvūnų“ prieglaudą atvyko šių metų sausio 10 dieną iš Juodšilių. Aišku, ne pati atėjo, o buvo atvežta pašiurpusio gyventojo. Jos istoriją žinome tik iš pasakojimo: gyveno pas moteriškę, greičiausiai prie būdos, bet buvo pusiau su bėda prižiūrima. Tačiau šeimininkė mirė, o girtauti linkusiai jos dukrai kalytė buvo visai neįdomi. Jos nešėrė, o paskui šiuos „gyvus griaučius“ tiesiog paleido vaikštinėti po gatvės. Kiek gali ištverti gyvūnas! Net tokios būklės ji žvarbiomis dienomis neklysdama susirado prieglobstį: įsitaisė į vieno šuns būdą, o svetingasis šunelis pats šalo lauke prie -20 laipsnių Celsijaus.
Pamatę naują gyventoją savo šuns būdoje, šeimininkai apstulbo ir atvežė kalytę mums į prieglaudą. Tarp daugybės kitų gyvūnų jai padarėme vietos šiltam „salione“, kur galėjo minkštai įsitaisyti, o svarbiausia – pagaliau paėsti. Nuo ilgo badavimo (taip nesulystama per kelias dienas) ji negalėjo net ėsti, springo, duso. Savanorės maitino ją kaip mažą vaiką, po šaukštelį, po truputį, o Goldė žiūrėjo tokiomis akimis, kad spaudė ašaras.
Bet ji visgi ėdė, šiek tiek pati lakė, kasdien vis po truputėlį stiprėdama. Kažkur buvo susižalojusi petį, jis, laimei, irgi gijo – Goldė tikra kovotoja. Antrą dieną, šiek tiek drąsiau bei tvirčiau pasijutusi, ji jau bandė sekioti savanorius: kad tik nepaliktų.
Kreipėmės pagalbos į žmones. Goldei reikėjo kokybiško, atstatančio jėgas maisto ir veterinarinės pagalbos, todėl labai esame dėkingi kiekvienam už paaukotas lėšas, už palaikymo žodžius, juk tokiais atvejais savanoriams svarbi ir moralinė parama, nes matydamas tokius nustekentus gyvūnus, suabejoji, ar tavo veikla nėra tik beprasmė kova su vėjo malūnais...
Esant galimybei tokius nelaimėlius „išsidalina“ po globas savanoriai, bet tuo metu niekur nebebuvo vietos. O jai reikėjo individualaus dėmesio. Laimė, po kelių prieglaudoje praleistų dienų Goldytę pastebėjo Linos šeima ir pasiūlė savo namų šilumą bei rūpestį.
Kalytė buvo nuvežta apžiūrai pas veterinarijos gydytoją, turintį savo metodiką atstatant būtent tokius badmiriukus, buvo apžiūrėtas ir Goldės sužalotas petukas bei kitos žaizdelės, žaizdotos ausytės. Bet neko gąsdinančio ir nepagydomo nustatyta nebuvo ir tai labai visus nudžiugino. Na ką gi, beliko tik gerai maitintis, kad greičiau atsistatytų jėgos bei suapvalėtų šonai.
Globėja Lina rūpestingai virė sočias košytes Goldytei, išmaudė, lankėsi pas veterinarą. Naujokė greitai suprato, kad ir jai reikia šiltos vietos, žmogaus dėmesio, meilės bei rūpesčio, ir visai nebijojo senbuvės kalytės. Anot globėjos, Goldė moka kabintis į gyvenimą bei kovoti dėl vietos po saule, būtent todėl turbūt ji ir išgyveno.
Galbūt netikėta, bet šiuo straipsniu mes neieškome Goldei naujų namų. Nes ji juos jau turi!
Nes po keleto dienų įvyko dar vienas stebuklas. Kad ir tokios būklės, Goldytė sulaukė naujų šeimininkų! Šeima, kurioje auga vaikutis ir yra priglaustas katinas (kuris kažkada atvyko irgi panašios būklės) nepabijojo suteikti namus mūsų „skeletukui“. Štai taip baigėsi ši tragiškai prasidėjusi istorija: nepabuvusi nė savaitės laiko prieglaudos žinioje, Goldytė, o dabar jau Lola, išvyko į naujus namus.
Labai širdingai dėkojame visiems visiems, kas prisidėjo prie Goldytė gelbėjimo: ją atvežusiems žmonėms, žmonėms, aukojusiems specialų maistą ir konservus, paltukus, platinantiems jos pagalbos prašymą.
Ak, kad taip laimingai baigtųsi visos beglobių istorijos...
