Kad jį kur perkūnas, mūsų Skopą, nors tiek visko kartu išgyvenom, tiek kantriai jaukinomės kol iš neliečiamo laukinuko virto besimeilinančiu patikėtiniu, bet visi, kas tik jį pamato, tikriausiai mano jog meluojam! Skopas mus pamatęs, atlekia uodegytę iškėlęs ir murkdamas, sukasi aplink kojas, kažką pasakoja, padeda tvarkytis, bet tik ateina svečiai, meta į šalį ką tik buvusio džentelmeno įvaizdį, kaip koks mauglis užsiropščia ant narvo ir nuleidęs ausis vėpso su ta viena akyte kaip žiūronu. Ir tada tampa net gėda pasakoti, koks jis iš tikrųjų meilus moka būti, o kas patikės, kai mato į baimės kupstą virtusį katinėlį?
Ir beprotiškai gaila, kad Skopas, kuriam reikėtų iš kailio nertis, kad sužavėtų svečius ir prisiviliotų šeimininkus, staiga tampa nei savimi nei žmonėmis nepasitikinčiu bailiūkščiu. Bet patikėkite, kai tik Skopas atsipalaiduoja – jis nuostabus katinas! Tiesa, reikia paminėti, kad jam netrūksta ir paaugliškos energijos bei smalsumo, tačiau pažinus jį artimiau, tiesiog neįmanoma nepamilti jo vaikiško švelnumo, kurio pirmo pasimatymo metu, deja, nesimato.
Skopui maždaug 8-9 mėn., jis – sveikas, kastruotas, skiepytas, tvarkingai naudojasi kraiku, ir laukia stebuklo... Kodėl tai vadiname stebuklu? Nes žmonės, kuriems nesutrukdytų tai, kad Skopas neturi vienos akytės, kad pirmo susitikimo metu nereaguoja į juos kaip į išgelbėtojus, kad parsivežus namo, galbūt slepiasi ir kurį laiką nenori draugauti, kad būdamas jaunas pridirba paaugliškų niekšybių, vistiek pasiryžta jam padovanoti namus, ir yra tikras žmogiškas stebuklas!
Jei tik galite padovanoti, ilgai namų laukiančiam Skopui, naują gyvenimą, skambinkite „Naminukams“ 8 648 30077 (Vilnius)!
