Iš karto susitariau dėl vieno iš jų paėmimo ir vasaros pabaigoje važiavau į Kauną pasiimti savo būsimos geriausios draugės. Visi keturi šuniukai atrodė be galo mieli ir, jei būčiau turėjusi galimybę, bučiau pasiėmusi visus keturis. Galvojau, atvažiavusi, aš rinksiuosi šuniuką, tačiau, situacija pakrypo kiek kita linkme. Išėjo taip, kad viena juoda gražuolė pati pasisiūlė man į draugiją, atnešusi už save dvigubai didesnį mano batą.
Tai štai kaip pas mane apsigyveno mano draugė. Iš pat pradžių daug vargelio būta su ja – nuplėšyti tapetai, sugraužtas linoleumas, dantukų žymėmis nusagstyti nauji batai, apkandžioti baldai...
Tačiau šunytė nuo pat pradžių pasirodė labai protinga, labai greitai mokėsi įvairių komandų – pirmiausia išmoko sveikintis su visais, po to išmoko komandos sėdėti, gulėti, o dabar jau moka net apsimesti negyva, kai ją kas nors pirštais nušauna, moka apsiversti bei atspėti, kurioje rankoje paslėptas jos skanėstas.
Šiaip ji yra labai ramaus būdo ir tobulai tinka gyventi bute – neloja, nepuola ant kitų žmonių, taip pat labai gerai sutaria su kitais šuniukais, myli vaikus. Iš pat pradžių kiek išsigandau pamačiusi, kad šunytė pirmaisiais mėnesiais taip sparčiai auga. Aplinkiniai gąsdino, kad užaugs vilkšunio mišrūnas, tačiau, kai suėjo 4 mėnesiai, ji augti nustojo – labiau pradėjo formuotis Noros figūra, ji pastambėjo. Nustebau pamačiusi, kad iš juodo rutuliuko mano draugė tampa pilkšva figūringa gražuole.
Dabar Nora ir aš esame neišskiriamos draugės jau ketvirtus metus. Nora labai mėgsta keliauti, žaisti su savo geriausiu draugu labradoru Edžiu, mišrūne Zara bei vilkšune Aira. Iš tiesų galėčiau pasakyti tik tai, kad nebuvo nei dienos, kuomet gailėčiausi priėmusi tokį sprendimą – pasiimti augintinį iš prieglaudos. Ji mane išmokė ne tik kantrybės, bet jos dėka tapau atsakingesnė, tvarkingesnė, punktualesnė.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
