Ji beveik nelakė ir visiškai neėdė. Ir štai vieną naktį pabundu nuo kažkokio garso, pramerkiu akis ir matau, kad Aisa stovi šalia lovos, žiūri į mane ir garsiai kvėpuoja. Ne juokais tada išsigandau.
Atsargiai paglosčiau ir paprašiau, kad eitų į vietą. Tai kartojosi dar kelias naktis. Ir taip po tų kelių naktų Aisa pagyvėjo, pradėjo noriai valgyti, pati vis pakibindavo mūsų kitą šuniuką, pradėjo rodyti neapsakomą džiugesį mums grįžus namo. Mes pradėjome geriau ją pažinti.
Pasirodo, tai neįtikėtinai protingas, paklusnus ir ištikimas šuo. Tai šuo, kuris neina į virtuvės zoną, tai šuo, kuris nelipa ant baldų, tai šuo, kurio nereikia stebėti lauke, kad jis nepabėgtų, nes ji stebi tave, kad tu nepabėgtum.
Po kelių mėnesių nuvedėme abu šuniukus į dresūrą. Mūsų jaunesniam šuniukui teko daug ko išmokti, o Aisai naujų komandų mokymasis sunkumų nesukėlė. Taigi Aisa mums įrodė, kad senus šunis galima daug ko išmokyti.
Aisą pasiėmėme jau garbaus amžiaus, tačiau tai netrukdo jai dūkti su kitu mūsų šuniu, domėtis aplinka bei sargauti, jei koks nedorėlis sukinėjasi aplink namus. Net ir dabar, kai ji sunkiau valdo galines kojas dėl kažkada turėtos stuburo išvaržos, tai netrukdo Aisai būti tokiai pat protingai ir žaismingai.
Mes esame labai laimingi, kad pasiėmėme Aisą, ir tikimės, kad šis pasakojimas padrąsins žmones nebijoti priglausti vyresnio amžiaus šuniukus.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
