Pirmadienį katytė turėjo keliauti į prieglaudą. Savaitgaliui draugai parsivežė ją namo, o mes užsukome į svečius. Pamatę suvargusį liesą gyvūnėlį, kuris lyg už paskutinės galimybės stipriai įsikibo į vyro švarko atlapus ir nebenorėjo jo paleisti, nusprendėme ją priglausti savo namuose. Deja, tai padaryti nebuvo paprasta, nes namuose jau gyveno kitas augintinis, špicų veislės šuo Atas. Keletą savaičių poros mėnesių amžiaus Ledi neiškišo nosies iš savo kambario ir jaukiai įsitaisiusi lovoje gydėsi praeities žaizdas – mokėsi pasitikėti žmonėmis, gydėsi skaudančias ausis ir pūliuojančias akis.
Dabar Atas ir Ledi draugai: kartu valgo, kartu miega ir kartu žaidžia, abu rūpinasi vienas kitu. Jei namuose pasigendame Ledi, tereikia paklausti Ato: „Kur Ledi?“, jis tuoj pat puola ieškoti savo draugės, išduodamas jos slėptuvę. Net lauke Atas nepaleidžia Ledi iš akių ir paprašytas „parveda“ ją namo arba skardžiu lojimu nurodo, kur ji slepiasi.
Lota mūsų namuose atsirado planuotai, bet netikėtai. Jau seniai planavome namo kieme įkurdinti šunelį, tačiau vis nesiryžome to padaryti. Kreiptis į prieglaudą buvo nedrąsu, nes atrodė, kad negalėsime žiūrėdami į liūdnas bejėgių, išduotų gyvūnų akis rinktis juos kaip daiktą ar prekę. Dažnai peržiūrėdavome dovanojamų gyvūnų nuotraukas internete. Vieną šeštadienio rytą mūsų dėmesį patraukė gyvūnų prieglaudos „Lesė“ tinklapyje įdėta šuns nuotrauka.
Iš pirmo žvilgsnio jis niekuo neišsiskyrė, bet patiko visiems šeimos nariams - tikras šuo, nusprendėme mes. Tą patį rytą nuvykome į prieglaudą. Nuotraukoje Lota (tuomet jos buvo kitas vardas) atrodė mažesnė. Kai pamatėme koridoriumi atvedamą veržlų ir, mūsų supratimu, didelį šunį, šiek tiek sumišome. Bet buvo jau per vėlu. Lota į mus žiūrėjo su tokiu pasitikėjimu, tokiu džiaugsmu, tokia meile ir ilgesiu, kad pasakyti jai „atsiprašau, bet tu per didelė“ jau negalėjome.
Trumpai pasivaikščioję lauke ir supratę, kad su mažyliu Atuku Lota taip pat nenusiteikusi pyktis, parsivežėme ją namo. Net keista, tačiau visiškai nepažįstamo, suaugusio šuns elgesys tobulai tiko mūsų šeimai. Lota nekaprizingas šuo – jokių bereikalingų cypimų, inkštimų. Sargi, jautri, loja tik tada, kuomet jaučia grėsmę. Mėgsta maudytis ežere, ramiai važiuoja automobiliu. Labai mėgsta žaisti įvairiais žaislais, net žino ir atlieka kai kurias komandas. Mūsų namams Lota atnešė džiaugsmo, saugumo jausmą. Kiekvieno augintinio atsiradimas namuose – atsakingas žingsnis. Į namus priimti suaugusį šunį dar sudėtingiau, tačiau galimybė dar vienam vargšeliui padovanoti jaukius ir šiltus namus suteikia drąsos ir pasitikėjimo. Jei ne mes, tai kas?
Mudu su vyru – biologijos mokytojai. Daugiau nei dvidešimt metų dirbame vienoje Vilniaus mokykloje. Dabar biologijos mokytojo specialybę studijuoja mūsų dukra. Meilės gamtai norime mokyti ne tik žodžiais, bet ir darbais, gal todėl mūsų namuose periodiškai atsiranda globos reikalaujančių augintinių. Esame priglaudę ne vieną ne tik katę ar šunį, bet ir niekam nereikalingą žiurkėną, papūgas, iškritusius iš lizdų laukinių paukščių jauniklius. Dauguma jų mūsų ir mūsų mokinių padedami suprato, kad žmogus gali ne tik skriausti, bet ir glausti. Su mokiniais dažnai dalijamės savo istorijomis, todėl tikimės, kad pasodinti gerumo daigai subrandins visiems mums reikalingus žmogiškumo vaisius.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
