Po nesėkmingų Meškio paieškų nusprendžiau, kad man reikia kito šuns. Pradėjusi paieškas gyvunugloba.lt, radau savo mažą vaikystės svajonę, mažą Reksą, o tiksliau, Reksę. Taip namuose prieš septynerius metus atsirado vokiečių aviganė, vardu Maira (labai ačiū Agnei iš VšĮ „Penkta koja“). Ir per Mairą atsirado tikrasis pažinimas, kas yra kinologija, kam reikalingi šunys su dokumentais, ir pan.
Po gero pusmečio sesė atnešė dar vieną mažą, nuskriaustą ir niekam nereikalingą kukulį. Tai buvo mišrūnė Beta iš „Lesės“ prieglaudos. Namuose ji tapo Berta. Oi, kiek mergoms buvo džiaugsmo! 6 val. ryto atsikelia ir prasideda žaidimai iki 12 val. nakties, kol nueiname visi miegoti. Bet neilgai teko džiaugtis Bertos draugija – po 3,5 metų dėl sunkaus žarnyno uždegimo (nieko nebeliko iš organų) teko ją užmigdyti. Buvo labai liūdna, net Maira visą savaitę buvo atsisakiusi ėsti, o lauke nieko nedarydavo, tik gulėdavo.
Po pusmečio vėl pradėjau paieškas, tik šįkart visuose šuniukuose bandžiau surasti savo Bertą. Deja, nieko į ja panašaus neradau. Ir vieną dieną „Utenos gyvūnų draugijos“ puslapyje radau skelbimą, kad dovanojama maža, 6 mėn. amžiaus kalytė, vardu Cera. Tik ji turėjo vieną mažą problemą – jai nekrešėjo kraujas. Kadangi supratau, jog tokiam šuniukui galimybės rasti namus yra labai mažos, nusprendžiau ją pasiimti. Ir taip 2014 m. birželio 15 d. pas mus atsirado Cera, vėliau pervadinta Tera.
Maira ją priemė labai draugiškai ir abi gan greitai susidraugavo. Po kelių mėnesių padarius kraujo krešėjimo testą pamatėme, kad viskas yra labai gerai ir kraujas vėl kreši. Tad Tera dabar yra visiškai sveikas šuo. Terai Maira yra viskas, o man jos abi yra pačios nuostabiausios draugės, šeimos narės, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
