Kadangi esu iš Kauno, o jis buvo Vilniuje, „SOS gyvūnų“ prieglaudoje, sutarėme, kad man jį atveš.
Laukiau susitikimo dienos su nerimu, pirmą kartą ėmiau suaugusį, jau beveik trejų metų gyvūną. Kadangi anksčiau jis gyveno lauke prie būdos, kilo daug minčių ir netgi baimių, kaip jam seksis gyventi bute.
Pirmas mūsų susitikimas nebuvo labai meilus, šuo bandė urgzti, buvo išsigandęs, nenorėjo bendrauti, bet maisto kąsneliai viską pakeitė, net uodegytė pradėjo vizgėti.
Tačiau pavalgius – vėl ta pati baimė, nerimas, nenoras draugauti. Taip ėjo diena po dienos, po truputį bandė viską pažinti ir susipažinti tiek namuose, tiek lauke, nes atrodė, kad nieko nėra matęs. Gatvėje puldavo ant žmonių, bijojo automobilių. Praėjo geras pusmetis, kol jis apsiprato, atsipalaidavo ir pradėjo naktimis ne sargauti, išgirdęs menkiausią garsą, o tiesiog miegoti lovoje ant nugarytės ir knarkti kaip tikras vyras.
Dabar jau praėjo treji metai, kai jis yra nuostabiausias mūsų šeimos narys. Lauke jaučiasi drąsiai, namus saugo kaip geriausias sargas, niekas nebekelia baimės.
Kad kuo daugiau laiko praleistume su Kukučiu, dažniausiai visur keliaujame kartu. Nors ir turime problemų su sveikata, tai nieko nekeičia, kaip tik skatina dar labiau juo rūpintis, kad jis būtų laimingas ir kad dar daug metų būtume kartu. Be galo džiaugiuosi, kad nusprendžiau imti jau suaugusį, atrodo, viską suprantantį ir namuose puikiai besielgiantį gyvūną.
Daugiau skaitykite Nebrisius.lt
