O prieglaudoje Mikutis atsidūrė būdamas maždaug pusės metų amžiaus. Ankstesni šeimininkai Naujųjų metų naktį išmetė jį per langą iš antro aukšto. Šuniukui buvo lūžusi kojytė, teko operuoti ir mokėti pinigėlius, tad šeimininkai jo atsisakė. Kaip vėliau paaiškėjo, kita kojytė irgi jau buvo anksčiau lūžusi, tačiau pati sugijusi, tad galima tik spėlioti, ką vargšiukui teko iškęsti. Galbūt todėl jis dabar toks kantrus ir paklusnus.
Nors ir nemoka tradicinių komandų, pvz., gulėti ar sėdėti, bet yra labai supratingas ir sumanus, o prireikus moka ir pasukčiauti. Paprastas „dvarniaškiukas“ kreivomis kojytėmis gali tapti pačiu geriausiu ir ištikimiausiu draugu, tereikia laiko, kantrybės ir, žinoma, meilės.
Katinukas Lakis namuose taip pat atsirado visai netikėtai ir neplanuotai. Tiesiog vieną dieną išėjusi į laiptinę radau mažytį mielą pūkų kamuoliuką. Vos mane pamatęs, pradėjo sekti paskui, tad man nieko kito nebeliko, kaip tik parsinešti jį namo. Nusprendžiau pagloboti jį laikinai, su viltimi, kad rasiu gerus šeimininkus. Tuo metu atrodė neįmanoma gyventi nuomojamame bute su dviem augintiniais. Tačiau kai vos parsinešus namo užmigo man ant kelių, giliai širdyje supratau, kad jau negalėsiu jo atiduoti. Lakiukas išaugo į labai padūkusį, tačiau nepaprastai meilų, draugišką ir sumanų katinuką.
Dabar Mikučiui jau beveik 7 metai, o Lakiukui – 4. Labai džiaugiuosi, kad abu sutaria gan neblogai, nors kartais ir pasipyksta. Kartu gyvendami šiek tiek supanašėjo, kartais šuniukas nustebina katinišku elgesiu, o katinukas – šunišku, tačiau būtent todėl gyventi dar smagiau ir įdomiau.
Augintiniai kardinaliai pakeičia gyvenimą, kartais kyla vienokių ar kitokių nesusipratimų ir sunkumų, tačiau jie yra mano šeimos nariai, kurie buvo kartu tiek geromis, tiek pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Galiu tik padėkoti likimui už du puikius ir ištikimus draugus. Taip, katinukas iš gatvės ar skriaustas, į prieglaudą patekęs šuniukas tikrai niekuo ne prastesnis už kilmingą, brangų gyvūnėlį iš veislyno.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
