Valgyti prieš kelionę ji negavo, o vandeniu buvo pasirūpinta visos kelionės metu, nes dubenėlis buvo pritvirtintas prie narvo grotų. Veterinaras patarė jokių vaistų neduoti, jų ir neprireikė, vairuotojas, kuris buvo atsakingas už kelionę, sakė, jog ji jokio streso nepatyrė, nes didžiąją kelionės dalį miegojo.
Po kelionės buvo emocijų antplūdis mums visiems, džiaugsmas liejosi per kraštus tiesiogine prasme – susitikimo proga mūsų mašinoje Vega padovanojo balutę. Kai grįžome į namus, ji puolė viską uostinėti, susipažino su nauja aplinka, o prieš miegą jau ir žaidė.
Veterinarinė priežiūra čia vyksta panašiai kaip ir Lietuvoje, jei nori ateiti patogiu laiku ir papulti pas daktarą, reikia registruotis bent jau dieną prieš, o jei atėjai nesusitarus, lauksi eilėje. Norvegijoje yra labai palankios sąlygos apdrausti gyvūną, taigi mes už vizitą pas veterinarą mokame 20 proc. sumos, o likusią dalį padengia draudimas.
Ar esame laimingi būdami kartu? Manau, kad laimingi – tai per paprastas žodis. Mes euforijoje, nes kiekviena diena mums tarsi dovana. Linkiu visiems turėti tokią mylinčią širdį, kuri duoda tiek daug gero neprašydama atlygio. Niekada net nesvarstėme galimybės kažkur palikti savo Vegą, net atostogų metu. Ji yra daugiau nei šeimos narys, ji – mūsų mergaitė, kvepianti sausainiais.
Jei tektų šunį gabenti dar kartą, gal skrisčiau pati su ja lėktuvu, bet ne todėl, kad kas nors buvo negerai kelionėje, o todėl, kad prailgo laukimas. Skaičiavau minutes, kiek liko iki mūsų susitikimo. Atrodė, jog viskas trunka amžinybę.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
