Pirmaisiais metais nusprendėme „įsivaikinti“ dvi katytes – vyras užaugo tarp kačių, tad jam be jų buvo liūdna, o aš nuo vaikystės norėjau nors vieną pagloboti. Internetu suradome „Katino svajonę“ ir vieną vakarą nuėjome jų aplankyti. Mana (juodai balta katytė) mus pasirinko iš karto – glaustėsi, miaukė, net vyrui užšoko ant nugaros. Annie (trispalvė) buvo šiek tiek subtilesnė – leidosi glostoma ir labai švelniai įkando. Pasirašėme popierius ir parsivežėme katytes namo.
Pirmos kelios savaitės Annie buvo labai sunkios – ji slėpėsi po lova, mažai valgė. Bet visgi norėjome suteikti jai šansą, buvome kantrūs. Po kiek laiko katytė priprato prie aplinkos, pradėjo žaisti, nebesislėpė. Po kelių mėnesių su mumis tapo labai meili, miega ant kelių, murkia ir žaidžia. Mana, drąsioji iš dviejų, greičiau apsiprato ir tapo „rankine“ katyte. Jai nuo pat pradžių labai reikėjo žmogaus. Ji šiek tiek mažiau grakšti negu Annie, bet labai mylinti, viskuo domisi. Kai tik parsivežėme, Mana sirgo viršutinių kvėpavimo takų uždegimu. Sirgdama ji labai susidraugavo su Annie. Katytės pradėjo viena kitą prausti, o pasveikusios – ir žaisti kartu.
Veterinarą dar teko aplankyti kelis kartus dėl parazitų, sterilizacijos, o vėliau ir dėl Annie skrandžio problemų. Bet viską galiausiai išsprendėme.
Po kelerių metų (ir vestuvių), po blaškymosi pirmyn atgal nusprendėme persikraustyti į Izraelį. Dėl katyčių kraustymosi su mumis jokių abejonių nekilo – jas priglausdami prižadėjome joms saugų ir šiltą gyvenimą su mumis. To pažado ir laikėmės. Jei neišgalėtume pasirūpinti jomis joms sergant ar pasiimti kartu keliaudami, nebūtume jų priglaudę iš viso. Augintinio priglaudimas turi būti apgalvotas, lygiai taip pat kaip ir vaikų gimdymas ar įvaikinimas – nors tai, žinoma, ne tas pats, gyvūnai, kaip ir vaikai, visiškai nuo tavęs priklausomi. Prisiėmėme atsakomybę už jas ateinantiems 20 metų (ar daugiau.)
Kelionei pradėjome ruoštis prieš kelis mėnesius – reikėjo pasirūpinti skiepais, ženklinimu, pasiutligės testu. Viskas, aišku, kainavo nemažai, kaip ir patys bilietai katytėms, bet tai irgi buvo apgalvota prieš jas priglaudžiant. Iš viso už abi sumokėjome apie 300 eurų.
Pati kelionė praėjo sklandžiai, nors Mana geras dvi valandas pramiaukė, vėliau abi katytės miegojo. Į oro uostą važiavome taksi, o lėktuve abi merginos buvo su mumis salone. Iš pradžių skridome į Rygą, palaukėme valandą su trupučiu ir persėdome skrydžiui į Tel Avivą. Atvykę prie patikros posto oro uoste pasiruošėme katyčių pasus ir kitus popierius, bet galiausiai jų neprireikė – darbuotoja suprato, kad mes visi 4 val. ryto pavargę, žvilgtelėjo į katytes dėžutėse ir praleido.
Mergaitės jau prieš tai buvo su mumis iškeliavusios 6 mėnesiams į Izraelį, tad labai didelių pokyčių nepatyrė. Su vietiniais gyventojais (3 kieminiais katinais ir šunimi) sutaria visai neblogai. Pas veterinarą šį kartą dar nesilankėme, bet jau sulaukėme klausimų, iš kur gavome tokias gražias pūkuotukes.
Tikrai galvoje viskas atrodė baisiau, negu iš tikrųjų buvo. Katės daug ištvermingesnės, negu mes linkę manyti. Tad linkiu ištvermės ir jų žmonėms.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
