Mūsų ir Kyciaus istorija prasidėjo prieš 2,5 metų, rugsėjo 4 dieną, penktadienį. Buvo tikrai karšta diena Vilniuje. Judrioje gatvėje be perstojo zujo mašinos, o šalia jos, mažyčiame žolės lopinėlyje, “pypsėjo” delno didumo pūkų kamuolėlis.
Tada bet kas – praeivis, vedinas šunimi, piktesnis žmogus, išdykęs vaikas, galėjo pabaidyti mažutėlį ir galėjo baigtis daug liūdniau. Tada mes ir susitikome. Saulės išvargintą, ištroškusį bumbuliuką paėmiau į delną ir parsinešiau į biurą. Su kolegėmis davėme atsigerti, vietą susisukti ir pasislėpti. Darbo diena baigėsi, ką daryti su šiuo mažiuku?
Parsivežiau namo, pasakiau, tik laikinai, kol atsiras žmogus, norintis jį priglausti. Juk tikrai mano antroji, geroji pusė neleis pasilikti dar vieno augintinio – namuose jau du katinai ir du šunys. Dėl pastarųjų nepergyvenau, bet 13 kg sveriantis Meino meškėnas Vasilijus – rimtas konkurentas ir, ko gero, didelė grėsmė 500 g. katiniukui baltomis kojinytėmis ir balta apykakle.
Grįžę namo išmaudėme nelaimėlį, susukome į rankšluostį, į dubenėlį įdėjome maisto, vandenuko. Visą jo nuo šiol turimą turtą ir jį patį saugiai paslėpėme savo miegamajame. Šeštadienį pasitikrinome sveikatą – mažylis sveikas kaip ridikas. Grįžus namo, katukas išsprūdo iš jam paskirtos slėptuvės ir tiesiai Vasiai “į rankas”! Mūsų nuostabai, Vasia pradėjo laižyti mažiuką! Vyras paprašė vaikų duoti kačiukui vardą. Kycius – buvo vienbalsiai nuspręsta.
Ir taip jau 2,5 metų. Žinau, kad niekada nebadausime: nesvarbu, koks oras, Kycius mums parneša vakarienei peliukų, kurmių, driežų Žinau, kad niekada nesušalsime, nes kiekvieną vakarą turime murkiančią šildyklę ant kojų. Žinau, kad niekada nebus liūdna, nes vos tik apninka liūdnos mintys, atbėga Kycius, nešinas kamuoliuku, ir prasideda katės-pelės žaidimas, sukeliantis daug juoko. Myliu šitą nuostabų, švelnutį, judrutį pūkų kamuolėlį. Ir nieko nėra gražiau už jo dėkingas, šelmiškas akutes.
Nebijokite priimti į namus švelnumo.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
