Buvau įsitikinusi, jog dėl savo gyvenimo būdo ir profesijos tikrai negalėsiu turėti šuns. Visgi tai nepasitvirtino. Prieš tris mėnesius Armanis pas mane atkeliavo per Viktoriją ir Edvardą iš „Trijų paršelių“. Pirma mintis išgirdus Armanio vardą buvo, jog reikės jį keisti, jau net rinkausi, galvojau. Susipažinusi su Armaniu, nusprendžiau, jog tegul toks vardas pasilieka kaip priešingybė žmonių tuštybei.
Armanis be galo mielas ir švelnus šuo, norintis būti šalia manęs. Anksčiau jis gyveno prie būdos ir buvo mušamas pirmųjų šeimininkų – taip teigė antrieji, iš kurių namų šuo pabėgo.
Taip pat pasakojo, kad jo nesivesdavo į namus, nes jis bijodavo ateiti. Šiandien kartu jau esame apkeliavę pusę Lietuvos, jį man leidžia atsivesti į darbą šeštame aukšte, į kurį kylame liftu. Daugybę baimių abiems reikėjo įveikti tokiems žygdarbiams įgyvendinti. Išsigydėme rimtą ligą, pasiskiepijome, susičipavome, pradėjome lankyti dresavimo mokyklą.
Man be galo jautru ir gera žiūrėti, kaip šuo keičiasi, kaip mokosi žaisti, vis arčiau ateina prie manęs, net pabučiuoja, ko iš pat pradžių labai bijojo. Tik vis dar bijo aplinkinių, kad nemuštų. Kaip tik vakar sužinojau apie geltono kaspino reikšmę, o jei kiti žinotų, tai būtų labai naudinga, nes jam kartais nepatinka būti liečiamam svetimų.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt