Taip jau atsitiko, kad kačiukas tapo man beveik gimtadienine dovana. Išvydusi jį, negalėjau patikėti, koks jis mažytis – nuotraukose atrodė triskart didesnis. Mažas, baikštus kamuoliukas. Tiesa, globėja mane bandė įspėti, kad gyvūnėlis, atsidūręs ant grindų, tarsi pasiunta ir elgiasi kaip nesavas. Bet įtariu, jog tai buvo dėl to, kad ten gyveno šuo, o mažasis kačiukas – neįtikėtinai bailus. Net parsivežusi jį namo turėjau pratinti prie kiekvieno kambario atskirai. Dar ir dabar, išgirdęs neaiškius ar netikėtus garsus, pašoka išpūtęs akis ir uodegą.
Taigi koks buvo tas mažas kačiukas, kurį taip pamilau? Ogi panašus į lūšį. Taip ir vadinu aš jį – Lušiumi. Nors uodega ne lūšiškai trumputė, bet kailis išmargintas neįprastais simetriškais raštais, o ausų galiukus puošia lūšiški plaukų kuokšteliai. Daug kas laukiant eilėje pas veterinarą teiravosi, kas čia per veislė, bet žinau tik tiek, jog tokių kačių iki šiol nesu mačiusi, o gyvūnas tikrai priglaustas iš gatvės – dar būdamas jaunesnis nei pusmečio jau turėjo nulaužtą uodegos galiuką.
Ž. Žilinskaitės nuotr.
O ir jo būdas sufleruoja, jog tekę patirti vargo ir gal net žmonių žiaurumo (itin nedrąsus ir vengia vyrų). Įdomus dalykas, kad kažkada visiškai netikėtai aptikau vieną laukinių gyvūnų rūšį, kuri atrodo it iš akies trauktas mano katinėlis – Afrikos laukinė katė (Felis silvestris lybica). Tai ir nežinau iki galo, ką aš čia auginu. Atsargumas, vikrumas, plėšrumas ir savotiškai šuniškas charakteris – tikras mano laukinukas Lūšiukas.
Nors ir pavadinau jį plėšriu, bet gyvūnas nepaprastai meilus ir švelnus. Kadangi vis dar jaunutis (turėtų apytiksliai būti pusantrų metų amžiaus), mėgsta dūkti ir kramtyti dalykus, ypač rankas. Bet net patekęs į bėdą ar stipriai išsigandęs, urgzdamas ar šnypšdamas niekada nėra man įdrėskęs ar įkandęs. Visos traumos – tik žaidybinės, tad puikiai sutariame ir vienas kitu pasitikime. Nors išdaigų pridaro daug. Tai vazonai krenta, tai laidus apgraužti labai reikia. Kartais tenka gaudyti po visus namus, nes per akimirką pagriebia nukritusį plaukų segtuką ir su laimikiu dantyse bėga į savo slėptuvę.
Ž. Žilinskaitės nuotr.
Anksčiau dar į lovą atnešdavo „dovanų“ – tai indų kempinėlę iš virtuvės, tai kojinę nuo džiovyklės, bet dabar randu tik jo žaislus. Minėjau, jog mano Lūšius turi šunišką charakterį – jo mėgstamiausias žaidimas yra „Go Fetch“ – lėkti paimti numestą žaisliuką, kamštelį ar bet kokį kitą svaidomą daiktą ir padėjus man prie kojų laukti, kol mesiu jį vėl.
Tad taip ir gyvename. Kartais su patrukdymais miegoti, kartais su nepatenkintu žvilgsniu, jog aš pati per ilgai užsinaktinėjau. Bet visada su kasdieniu grožėjimusi ir džiugesiu, jog galiu savo namais dalintis su šiuo žaviu padarėliu, kuris visuomet prie durų mane ir pasitinka, ir išlydi.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt