Laidos vedėja nepanoro veislinio katino: priglaudė beglobį

„Kol yra tiek beglobių gyvūnų, suteikti naujus namus jiems yra labiau prasminga, nei imti gyvūnus iš veislynų“, – sako prieš savaitę į savo namus naują gyventoją – penkių mėnesių katiną Mikutį – atsivežusi LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja ir lrt.lt portalo žurnalistė Vilija Andrulevičiūtė. 

„Viename gyvūnų globos puslapyje pamačiusi penkių mėnesių amžiaus katino Mikučio nuotrauką, iškart supratau, kad tai – mano katinukas“, - kalbėjo V.Andrulevičiūtė.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Viename gyvūnų globos puslapyje pamačiusi penkių mėnesių amžiaus katino Mikučio nuotrauką, iškart supratau, kad tai – mano katinukas“, - kalbėjo V.Andrulevičiūtė.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Mikutis – nuo pat pirmų dienų labai aktyvus ir bendraujantis katinas.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Mikutis – nuo pat pirmų dienų labai aktyvus ir bendraujantis katinas.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
Daugiau nuotraukų (2)

Miglė Dauskurdienė, lrt.lt

Jul 23, 2017, 3:49 PM, atnaujinta Jul 23, 2017, 3:53 PM

Savo sprendimo nė kiek nesigailinti žurnalistė lrt.lt skaitytojams papasakojo, kokias išdaigas per pirmąsias dienas spėjo iškrėsti jos naujasis augintinis, ir kodėl pasiimti gyvūną iš prieglaudos gali būti sudėtingiau, nei iš veislyno.

– Jau visą savaitę tavo namuose – naujas gyventojas. Kaip sugalvojai pasiimti iš prieglaudos katiną?

– Jau ilgą laiką galvojau, kad norėčiau namuose turėti katinuką, bet visą laiką labai stabdė tai, kad gyvenu ne nuosavame būste. Be to, tai – didelė atsakomybė, ilgametis įsipareigojimas. 

Bet viename gyvūnų globos puslapyje pamačiusi penkių mėnesių amžiaus katino Mikučio nuotrauką, iškart supratau, kad tai – mano katinukas, ir, išlaukusi tam tikrą laikotarpį, kol jis bus išgydytas ir pasiruošęs atvykti į naujus namus, pagaliau jį parsivežiau.

– Kodėl apskritai nutarei, kad nori priimti beglobį gyvūną, o ne pirkti iš veislyno?

– Mikutis – ne veislinis gyvūnas, jo nenuveši į parodą, bet tas jo dėkingumas už ištraukimą iš bado ir sunkių sąlygų, atperka viską. Apskritai manau, kad, kol yra tiek beglobių gyvūnų, suteikti naujus namus jiems yra labiau prasminga, nei imti gyvūnus iš veislynų. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai juos norima ruošti parodai.

– Vardą katinui sugalvojai pati?

– Iš pradžių planavau keisti savo katino vardą ir pavadinti jį Zefyru, vėliau ketinau jį pavadinti Mikučiu-Zefyru, bet galiausiai supratau, kad tiek iš pagarbos jį suradusiai ir jį globojusiai jo pirmajai globėjai, tiek dėl to, kad tas vardas jam labai tinka, nusprendžiau jį ir toliau vadinti Mikučiu.

– Kaip Mikučiui sekėsi pritapti naujuose namuose? Esu girdėjusi, kad pirmomis dienomis naujiems šeimininkams tenka griebtis visokių triukų, lepinti įvairiais skanėstais, kad naujas augintinis greičiau apsiprastų...

– Maniau, kad iš pradžių jis bus labai bailus ir šalia manęs jausis nejaukiai, jam bus sunku priprasti prie naujos aplinkos, nes Mikutis pirmuosius savo gyvenimo mėnesius badavo soduose; iki to laiko, kol jį surado jo pirmoji globėja, maitindavosi tuo, ką pagaudavo: vabzdžiais, gal kokiais peliukais... 

Todėl aš nerimavau, kad jis gali turėti didelį baimės jausmą ir kokią savaitę nelįsti iš po lovos. Bet iš tiesų buvo priešingai: nuo pirmų dienų jis buvo namų siaubėjas ir griovėjas ir jokių problemų dėl jo socializacijos, jo pripratimo prie aplinkos nekilo. Jis – nuo pat pirmų dienų labai aktyvus ir bendraujantis katinas.

– Kaip ruošeisi priimti katinuką? Skaitei patarimus internete, konsultavaisi su draugais...?

– LRT yra labai daug katinų mylėtojų. Mano didžiausia patarėja įvairiais klausimais buvo kolegė iš televizijos Irma Janauskaitė, kuri pati augina dvi kates. Jeigu man kildavo klausimų, kuo šerti, kokį kraiką ar draskyklę pasirinkti, visais tais klausimais galėdavau kreiptis į ją, arba kitą kačių mylėtoją, televizijos operatorę Miglę Gaižiūtę, ir gaudavau gerų patarimų.

Apie katinų priežiūrą daug skaičiau ir internete, nepaisant to, kad mano tėvų namuose jau apie 14 metų gyvena katė, žinau, kaip su šiais gyvūnais reikia elgtis. Bet kai katinas atsiranda tavo namuose ir esi pats vienas atsakingas už jį, kažkaip staiga iškyla klausimų, kurių anksčiau nekildavo auginant gyvūną su tėvais.

Pasiruošimo buvo daug, ir iki šiol vakarais tenka googlinti, kodėl, pvz., katinuko pilvas išpūstas, nes klausimų kyla įvairių...

– Kodėl pasiėmei būtent katiną? Nesvarstei apie kokią papūgėlę, šunį, ar dar ką nors?

– Esu svarsčiusi apie žiurkėną, nes vaikystėje esu turėjusį porą, visai linksmas kompanionas porai metų. Bet per laiką, ypač, kai tėvų namuose atsirado katė, supratau, kad esu užkietėjusi kačių mylėtoja, kačių charakteris, nors kartais ir labai keblus, labai specifinis, man labai patinka. Tie gyvūnai tikrai įdomūs, įdomu juos stebėti.

– Žmonės kartais baiminasi iš prieglaudos pasiimti gyvūną dėl jau susiformavusio charakterio, neaiškios kilmės... Tau tokių baimių nebuvo?

– Kai kurie kolegos bandė atkalbėti įspėdami, kad katinas gali pridaryti visokių eibių, bet turbūt tai gali bet kuris katinas, nesvarbu, ar iš prieglaudos, ar iš veislyno. Suprantu, kad iš jo galima tikėtis visko, nes tai – katinas, ir, tuo labiau, mažas katinas, kurio veiksmai yra nenuspėjami. Bet jo buvusi globėja mane patikino, kad kai jis paaugs, taps šiek tiek protingesnis. (juokiasi)

– Ką tavo katinas jau spėjo iškrėsti namuose?

– Mano katinas jau pats sugebėjo įsijungti televizorių – grįžusi po darbo, radau jį žiūrintį, taip pat jis jau spėjo pradanginti kelis mano daiktus – makiažo šepetėlius ir kt. Mikutis jau yra suvalgęs mano pietus, trumpam palikus vieną virtuvėje. 

Dar jis labai mėgsta savo kraiką išbarstyti per pusę kambario ir graužti visokius laidus, tad labai tikiuosi, kad kada nors grįžusi namo nerasiu situacijos, kai nėra interneto arba elektros. (Juokiasi) Per tą savaitę, kol jis yra pas mane, jau daug visko įvyko.

– Ar sudėtinga gyvūną pasiimti iš prieglaudos? Kaip atrodo pats procesas?

– Gali atrodyti, kad priglausti beglobį gyvūną – labai paprasta: atėjai, ir tau iškart jį duos į rankas, kad tik greičiau jis keliautų į naujus namus. Bet iš tikrųjų VšĮ „Kaimo grandinė“ dirbanti Anželika, kuri čia, Vilniuje, prižiūri beglobius kačiukus ir šuniukus, yra visokių situacijų mačiusi: kuomet žmonės labai greitai nusprendžia, kad jiems vis dėlto nereikia to naujo gyvūno, ir jį arba išmeta į gatvę, arba grąžina.

Todėl ji labai atidžiai atsirenka būsimus globėjus, išsiaiškina, ar jie gyvena nuosavuose namuose, ar nuomojasi būstą, ar yra anksčiau turėję gyvūnų, ar mokės juos auginti. Iš tiesų šiokią tokią atranką tenka praeiti. Kažkuria prasme, gyvūną iš prieglaudos pasiimti sunkiau, nei iš veislyno.

Labai žaviuosi Anželika, vakarais po darbo ir savaitgaliais ji keliauja į sodus prie Vilniaus, šeria ten gyvenančius gyvūnus, kurie oficialiai turi šeimininkus, tačiau jais nesirūpina. Jei Anželika randa beglobius – parsiveža, sterilizuoja, ieško jiems namų. Tas atsakingumas, atsidavimas – stebinantis.

Be to, VšĮ „Kaimo grandinė“ yra bene vienintelė gyvūnų globos organizacija, kuri iš karto skelbia apie gautą paramą: šiandien pervedi pinigus, o rytoj ataskaitoje matysi, kad jie yra gauti. Ir tai, mano manymu, yra labai svarbu, nes žmones nuo paramos tokioms organizacijoms neretai atbaido būtent nežinia, kaip jų pinigai bus panaudoti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.