Besiruošdami draugo jubiliejui sulaukėme pranešimo, kad kaime, kuriame niekas negyvena, yra du maži kačiukai, kurių būklė jau tokia bloga, kad panašu, jog ilgai neišgyvens. Ilgai negalvoję susimetėme sukneles, kostiumus, aukštakulnius ir kitą atributiką į automobilį ir iš sostinės išlėkėme į Dzūkiją.
Parsivežėme apie 6 savaičių amžiaus sušalusias, sergančias, alkanas, išsigandusias ir nušiurusias kačiukes namo, sutvarkėme akytes (jos buvo tokios prastos būklės, kad Čipsė per kelias minutes vėl apakdavo) ir palikome nakčiai.
Kitą dieną susirinkome naujus šeimos narius ir išvažiavome pas veterinarą. Ir šis važinėjimas tapo kasdieniu daugiau nei dviem savaitėms. Anot veterinarų, kačiukės buvo paimtos pačiu laiku, nes buvo diagnozuota liga, kurios pasekmės labai rimtos. Po ilgo ir skausmingo gydymo veterinarams prižiūrint, gydymas tęsėsi namuose. Po poros mėnesių turėjome sveikas ir laimingas kačiukes.
Mažosios priprato greitai ir sklandžiai. Dabar turime išdykusias, bet kartu ir labai meilias šeimos nares. Ir nuo 2017 m. spalio 20 d. iki šiol gyvename kaip “Youtube” vaizdelyje.
Abu norėjome kačiuko. Tik laukėme, kol naujuose namuose baigsis remonto darbai, persikelsime, kad būsimam augintiniui nebūtų streso, ir užsiimsime paieškomis. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o... Tad prie naujų namų pratinomės kartu. Ir be didelio streso. Gręžimas, kalimas, dėžės ir dulkės? Pasirodo, taip dar smagiau.
Meilė ir meilumas atperka visus rūpesčius. Tik iki šiol stebimės, kaip tokie vienodi gyvūnai gali būti tokie skirtingi...
P. S. Taip, mes jas skiriame vieną nuo kitos!
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
