Atvykome į „DogSpoto“ kaimą, susipažinome dar su nematytais naujokais, tarp jų buvo ir nedrąsi, smulkutė smėlinukė vardu Letė. Ji pakerėjo mane savo ramumu, todėl visą savaitgalį praleidome kartu, sėdėjome laužo šviesoje apsigaubusios pledu, miegojome, rytais saulutėje šildėmės, taip netikėtai ir prasidėjo mūsų graži draugystė.
Pasibaigus savaitgaliui, grįžusi sekmadienio vakarą į Vilnių negalėjau nustoti apie ją galvoti, todėl dar tą patį vakarą parašiau Indrei, kad man reikia jos, negaliu užmiršti. O jau pirmadienio rytą stovėjome „Dogspoto“ kaime pasirengę parsivežti Letę namo“, – prisiminė Gintarė.
Pasak jos, Letė tobulas šuo su „nusistovėjusiu“ charakteriu. „Kelionėje mašina tiesiog atsigula ir po kelių minučių užmiega. Ji išmoko žaisti, išmoko plaukti, išmoko nebijoti. Atsiskleidė kaip gėlė ir parodė savo hobį – labai mėgsta žvejybą. Matytumėte, su kokiu užsidegimu ji gaudo žuvis arba stebi plūdę. Letė netgi turi savo asmeninę žuvelę – gaidelį. Valandų valandas gali sėdėti ir stebėti jį net nejudėdama.
Rytais pastebėjusi, kad pramerkei akis, ateina pakandžioti ausų, palaižyti žandų, parodyti, kad ji taip pat atsikėlė ir jau laikas eiti į lauką. O lauke rąžosi taip lyg darytų rytinę mankštą. Viso šito vaizdo žodžiais apibūdinti neįmanoma, tai reikėtų pamatyti.
Letė myli vaikus, puikiai moka su jais elgtis, džiaugiasi juos pamačiusi ir draugiškai leidžia save glostyti lyžtelėdama mažą vaiko rankytę.
Aš kiekvieną dieną vis dar stebiuosi ja, o kartu gyvename jau daugiau nei metus. Galiu teigti, kad mums labai pasisekė sutikti tokį šunį kaip ji“, – pasakojo Gintarė.
