„Buvau penktoje klasėje, pas mus mokykloje vyko Kaziuko mugė, lauke buvo pastebėti trys maži šuniukai, atnešti dėžutėje. Atsinešėme juos į mokyklą, tarp tų trijų vienas šuniukas buvo kitoks – mažas, susiraukęs, jis mane ir pakerėjo. Paskambinau mamai paklausti, ar galiu pasiimti šuniuką, ji pasakė ne, bet aš nepasidaviau ir paskambinau tėčiui, o jis leido.
Po pokalbio su tėčiu iš karto pasiėmiau jį ant rankų ir niekam neleidau nei paimti, nei paglostyti. Dabar kai prisimenu, tai labai juokinga. Vardas buvo išrinktas labai paprastai, vakare valgėme „Mars“ šokoladukus, aš atsisukau ir sakau: Marsai! Kadangi jis sureagavo, tai ir tapo jo vardu. Namuose jis labai greitai tapo šeimos nariu, susigyveno su senbuve kate, tapo geriausiais draugais.
Turbūt kaip ir visi šuniukai, taip ir šitas krėtė išdaigas, buvo ir sugraužti batai, ir balutės. Daiktus kėlėme aukščiau, kad jis nepasiektų, išmokėme viską daryti ant palutės, reikalai ėjo tik į geryn. Per kelias savaites labai prisirišome vienas prie kito niekas negalėdavo net prisiliesti prie manęs, jis iš karto griebdavo lyg gindamas.
Miegodavo lovoje kartu su manimi, nors turėjo savo kamputį, dar ir dabar miegame kartu. Marsas su mumis jau 9 metus ir mes visur esame drauge. Pasivaikščioti visada einame kartu, nesvarbu, ar su draugais, ar tik dviese. Valgome, miegoti einame ir viską per dieną darome kartu.“
