„Vaikščiodami su Arčiu lauke dažnai išgirstame iš aplinkinių sakinį „Oooo, koks westukas!“ – visi iš pirmo žvilgsnio pagalvoja, kad Arčis – Vakarų Škotijos baltojo terjero jauniklis. Tuomet man tenka paaiškinti, kad jis mišrūniukas, kuris atkeliavo iš gyvūnų prieglaudos. Nuolat susiduriu su žmonių nuostaba, jog šiais laikais į prieglaudas patenka ir veisliniai ar aiškių tam tikros veislės bruožų turintys mišrūnai. Tačiau būtent Arčio istorija ir parodo, jog nė vienas šuo, nepriklausomai nuo jo veislės, išvaizdos ar charakterio, negali būti apsaugotas nuo žmogaus išdavystės.
Arčis, būdamas maždaug 10 mėnesių amžiaus, 2019 metų sausio mėnesį buvo rastas išmestas miške, Kauno rajone. Jo globą iš karto perėmė Kauno gyvūnų prieglauda „Penkta koja“. Pamačiusi skelbimą prieglaudos Facebook puslapyje pati sunkiai galėjau patikėti, kad toks šuo gali būti išmestas, o ne pasiklydęs. Tačiau kadangi jis neturėjo poodinės mikroschemos, iškart supratau, jog tai nėra grynakraujis Vakarų Škotijos baltasis terjeras, o tik jo mišrūnas. Taip pat žinojau, jog dvi savaites bus ieškomi jo tikrieji šeimininkai.
Tokią tvarką buvau išmokusi mintinai, kadangi pati savanoriavau vienoje Vilniaus gyvūnų prieglaudoje ir kartas nuo karto priimdavau laikinus globotinius. Būtent laikina globa man padėjo apsispręsti, kad aš ne tik noriu, bet ir turiu visas galimybes laikyti augintinį. Buvau nusprendusi, jog per 2019-uosius įsigysiu westuką – domėjausi veislynais ir planavau pirkti šuniuką su dokumentais. Tačiau sausio 22 dieną atsiradus „Penktos kojos“ skelbimui apie rastą terjerą mano širdis sukirbėjo. Gal tai ženklas, kad neverta pirkti, o geriau priglausti. Tuo labiau, kad nuolat būdavau apsupta beglobių gyvūnų. Tuomet ir nusprendžiau parašyti vienai iš Kauno prieglaudos savanorių.
Žinojau, kad rašau per anksti, kol dar ieškomi teisėti šeimininkai, tačiau negalėjau nustygti vietoje. Prisistačiau ir papasakojau apie save, apie tai, kaip pastaraisiais metais norėjau tokio šuns, kokias sąlygas jis turės namie ir t. t. Teko palaukti, tačiau pradėjome susirašinėti su savanore ir, praėjus dviems savaitėms, buvau pakviesta susipažinti su Arčiu (prieglaudoje jis buvo vadinamas Boltu). Nieko nelaukusi važiavau iš Vilniaus į Kauną pabandyti susidraugauti su šiuo pamestinuku.
Arčis tąkart man pasirodė labai savimi pasitikintis, nepriklausomas šuo, kuris nesileis būti palaužtas. Iškart pajutau, kad tai mano šuo ir susitariau su savanorėmis, jog po karantino bei kastracijos atvyksiu vėl į Kauną išsivežti jo į savo namus. Prisipažįstu, buvo labai sunku laukti tas dvi papildomas savaites, kol bus atliktos visos procedūros, bet žinojau, kad kuo ilgiau lauki, tuo daugiau džiaugsmo būna vėliau. Taip ir buvo! Arčis tiesiog puikiai ištvėrė kelionę automobiliu namo, o pirmąkart įžengęs pro buto duris iškart pasijuto namų šeimininku. Tiesą pasakius, atrodė, jog jis šiuose namuose visąlaik ir gyveno.
Taip prasidėjo mūsų gyvenimo kelionė kartu. Man teko išmokti keltis 5 valandą ryto, kad prieš darbą spėčiau bent pusvalandžiui išeiti pasivaikščioti su mažuoju į lauką (nors turiu pripažinti, kad Arčiukas yra visiškas miegalius ir jam keltis taip anksti yra tikra kančia). Taip pat teko persiplanuoti savo darbotvarkę ir kasdien per pietus bent kelioms valandoms grįžti namo dar kartą pasivaikščioti ir pabūti kartu. Teko kviesti dresuotoją, kadangi, nors Arčiui buvo beveik metai, jis nemokėjo visiškai jokių komandų.
Teko paminti ir savo seną nusistatymą, jog augintiniui šeimininkų lovoje ne vieta, nes ramiausiai ir patogiausiai Arčiui miegasi būtent čia, o ne jo guoliuose. Mano mažylis keliauja kartu su manimi visur – ir į miestą, ir į kavines ar restoranus, ir į parduotuves, ir pas draugus, ir į tolimesnes keliones po Lietuvą (o greitai tikisi aplankyti ir tolimąjį užsienį). Su draugais visuomet juokiamės, kad jei jis galėtų, tai tris kartus per dieną eitų ne pasivaikščioti, o važiuotų automobiliu, nes tai jam patinka daug labiau nei pėdinimas šalia šeimininkės.
Nesumeluosiu, kartais ir man pačiai atrodo, jog Arčis yra tipinis westukas – atsidavęs savo šeimininkui, bet kartu užsispyręs bei principingas, mėgstantis „paburgzti“ ant pro namų langus praeinančių praeivių, nuolat išsivoliojantis rastame purve taip, kad ant jo kailio nebelieka nė lopinėlio baltos spalvos, smalsus ir besišypsantis, žaismingas ir juokingas, norintis draugauti su kitais šunimis ir žmonėmis. Todėl visai nesvarbu, kad jis neturi kilmę patvirtinančių dokumentų ir yra pora centimetrų žemesnis bei pora kilogramų lieknesnis nei kilmingas terjeras, man jis – pats gražiausias, mieliausias ir mylimiausias škotukas, be kurio savo gyvenimo aš jau neįsivaizduoju.“
