Priglausta mažylė buvo tarsi stebuklas, bet veterinaro verdiktas smogė skaudžiai

„Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume“, – pasakojo Akvilė.

 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
 J.Baliūnienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Nebrisius.lt

Jan 2, 2020, 7:52 PM

„Pirmą kartą ją pamačiau, kai jai buvo vos keletas mėnesių. Maža, vos benulaikanti savo pačios svorį, tačiau guvi. Tuomet buvo dar be vardo – viena iš septynių, tarp kitų išsiskirianti, ko gero, tik garbanotomis ausimis.

Tą dieną atvykau apžiūrėti šunelių – žinojau, kad namo drauge dar nekeliausime, net jei ir išsirinksiu savo naująjį gyvenimo palydovą, šuniukai buvo dar gerokai per jauni. Iš tos dienos pamenu svarbiausią akimirką: žengiu į šunelių pripildytą kambarį, ir tada… Pasakysiu tik tiek – mūsų pažintis prasidėjo bučiniu. Tai ne aš ją pasirinkau, o ji pasirinko mane…

Bet gal vis dėlto pradėkime viską nuo pradžių.

Iš pirmo žvilgsnio Bruknės istorija gali pasirodyti tokia pati kaip ir visos šuns ir žmogaus draugystės istorijos, tačiau ji tuo pačiu metu yra ir visiškai kitokia. Nors mano ir Bruknės kelias prasidėjo prieglaudos sutartimi, savo akimis prieglaudos ji pati nė karto nematė.

Atsitiko taip, kad būdama nėščia į prieglaudą pateko Bruknės mama, tuomet dar buvusi vardu Savana. Jai jau atradus mylinčius namus, į pasaulį netikėtai pasibeldė 7 mažyliai, tad šeimininkai vietoj 1 gavo lygiai 8 naujus augintinius. Po kurio laiko prasidėjo sunkiausia dalis – namų paieškos mažyliams. Štai čia į istoriją prisijungiau ir aš.

Dabar kiek juokinga prisiminti pirmąją dieną jau kartu su Brukne: kartu su visais namiškiais negalėjome nustygti vietoje – buvo neramu, bet kartu ir labai įdomu, ar ras bendrą kalbą mažylė su namie jau gyvenančiais kate ir triušiu. Pirmosios savaitės išties buvo kupinos streso – inkšimas, nuolatinis visko graužimas, nesustabdomas lipimas į lovą ar reikalavimas paimti ant rankų, kėlimasis viduryje nakties ir lėkimas į lauką vien su chalatu… Tai išties atrodė tarsi būtume įsitaisę kūdikį.

Tačiau vien „vaikiškais“ reikalais apsiriboti nebuvo kada – reikėjo dar daug ko išmokti. Pradedant baimėmis, su kuriomis norėjosi kuo skubiau tvarkytis, baigiant elementariu paklusnumu. Bet, kaip dažnai nutinka gyvenime, kai jau galvoji, kad bent iš dalies sutvarkei visas problemas, jų išnyra dar daugiau.

Taigi skaudžiausia istorijos dalis, kuri taip pat atnešė daug svarbių pamokų: neilgai trukus po antrojo Bruknės gimtadienio sėdėjome veterinaro kabinete ir abi kantriai laukėme verdikto, kuris smogė stipriau, nei buvo galima tikėtis – liga, pasireiškianti besiatrofuojančiais raumenimis galvos ir veido srityse. Niekas nežinojo, ar vaistai padės, beliko tik tikėtis ir dėti kuo daugiau pastangų, kad ir toliau šunelis galėtų gyventi visavertį gyvenimą.

Vaistai kas rytą, šalutiniai poveikiai, nuolatiniai vizitai pas gydytojus – visa tai tapo kasdienybe. Tiesa, pavyko kažkiek apmažinti ligos padarinius, tačiau Bruknė kovoti su ja turės visą gyvenimą. Tai tik įtikino, kad, nepaisant visų netikėtumų ir, netgi, sunkumų, Bruknė yra verta būti laiminga, o aš esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu, kad tai pasiektume.

Laikui bėgant Bruknei (o kartu ir man) besimokant svarbiausių gyvenimo taisyklių supratau, kad ji – geresnis augintinis, nei kada būčiau galėjusi tikėtis: kukli, tačiau kaskart atrandanti vis naujų pažinčių, nuolat kelianti šypseną ir niekad nepaleidžianti manęs iš savo akiračio.

Ji myli visą pasaulį ir kiekvienas sutiktas gyvūnas (nepriklausomai nuo to, ar tai šuo, ar katė, o gal arklys?) yra jos draugas, net jeigu jis nusiteikęs priešiškai. Ir nors kartais kitiems ji gali pasirodyti keista, neišauklėta ar per daug baikšti, iš tiesų, dar iki Bruknės, aš net pati nežinojau, kad įmanoma kažką taip stipriai mylėti. Man regis, tai suprasti ir yra svarbiausia mūsų bendra misija.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.