Mūsų istorija prasidėjo nuo to, jog vis su draugu kalbėdavome apie šuniuką, kaip jis pakeistų mūsų gyvenimą ir kaip pagyvėtų namai. Bet, deja, niekaip negalėjome išsirinkti veislės. Ėjo laikas, per darbus, keliones planai šiek tiek užsimiršo. Vieną rudens dieną sėdėjau darbe ir gerdama kavą pamačiau skelbimą Facebooke, kad mergina dovanoja šuniuką. Pamačiusi nuotraukas iškart įsimylėjau! O istorija palietė širdį.
Šuniukas buvo rastas išmestas netoli stotelės Vilniuje, jį rado ir namo parsinešė merginos, su kuria bendravau, teta, bet galimybės auginti neturėjo. O aš negalėjau pamiršti šuniuko bei jo istorijos. Grįžusi namo pasitariau su draugu ir nusprendėme jį pasiimti. Ir tai buvo pats geriausias sprendimas! Aptarę visas detales su mergina susitarėme laiką, kada atvyksiu. Pasiėmiau draugę, kad būtų drąsiau, ir nuvažiavome.
Nemoku papasakoti emocijos, kai pirmą kartą aš ją pamačiau gyvai! Man buvo taip gera, o ji buvo tokia džiaugsminga, tokia aktyvi. Žmonės, priglaudę šuniuką, tikrai turi didelę širdį, vien tai, kad parsinešė namo, neleido badauti, klaidžioti, yra nuostabu. Be to, sudėjo visą nupirktą maistą, žaislus, o jų tikrai buvo nemažai. Išvažiuojant atsisveikindama moteris šiek tiek susigraudino, bet prižadėjau siųsti nuotraukas bei video, kaip mums sekasi.
Kelionę namo šuniukas beveik pramiegojo. Grįžę iš karto vykome pas veterinarą, nes net nežinojome tiksliai, ar tai mergaitė, ar berniukas. Veterinarė patvirtino, kad tai yra mergaitė, maždaug 2 mėnesių amžiaus, sveika. Keliavome laimingi namo. Grįžę vis galvojome vardą, niekaip negalėjome sugalvoti, todėl paprašėme draugų pagalbos ir po didelių diskusijų radome vardą: Lota!
Lota namuose jautėsi jaukiai, nors viskas nauja. Visur vaikštinėjo, viską žiūrinėjo, manau, kaip ir visi naujuose namuose atvykę šuniukai. Kas labiausiai jai užkliuvo namuose, tai koridoriuje didelė spinta su veidrodžiu! Ilgai su juo pykosi, kol priprato. Pirma naktis buvo lengva, greitai užmigo šalia savo žaislų iš laikinų namų, gal dėl jų jautėsi gerai. Greitai apsiprato prie namų ir naujų šeimininkų. Stengėmės suteikti visą įmanomą meilę, šilumą bei dėmesį. Lota su mumis keliauja visur: ir pas tėvus, ir pas draugus, tad greitai visus pamilo ir pritraukė savo dėmesiu, išdaigomis ir žaismingumu. Mėgsta kitų šunų draugiją, tapo puikiais draugais su pas tėvus gyvenančiu labradoru.
Lota tikra damutė, per balą neis, apeis aplinkui, kad neišsimurzintų kailiuko. Rytais visada žadina, vos išgirdusi žadintuvą bėga laižyti veido, stebi, kaip ruošiamės į darbus, ir laukia savo rytinio pasivaikščiojimo. Dabar visada skubu namo, nes žinau, kad manęs ji labai laukia, ir atrakinus duris tai puikiai parodo savo džiaugsmu.
Žinoma, grįžusi ne visada randu tvarką, kurią palikome, nes ji mėgsta namus „sutvarkyti“ savaip. Jei ilgai nerodai jai dėmesio, kurio jai norisi, specialiai lips ant telefono, neš visus žaislus ir reikalaus dėmesio čia ir dabar.
Lota gudri ir užsispyrusi, jei neleidžiame prieš einant miegoti į lovą, ji atsigula į savo guolį ir laukia, kol užmigsime, o tada įšoka pas mus taip tyliai, kad tik ryte pastebime, jog miegame trise.
Dabar Lotai 8 mėnesiai, bet dar iki dabar negaliu atsidžiaugti, kad ji pasiekė mūsų namus. Pavertė juos tokiais, į kuriuos miela grįžti. Nuolat stebina naujomis išdaigomis, džiugina dideliu prisirišimu ir meile. Šiuo laikotarpiu ji yra tikras pozityvas, neleidžiantis liūdėti, tikra stiprybė ir geros nuotaikos užtaisas.
