Vieną gražią vasaros dieną vaikščiojau Vingio parke ir pavydėjau visiems šuniukų šeimininkams. Tuo metu gavau žinutę su skelbimu, kad maži gražūs šuniukai ieško šeimininkų. Pažiūrėjusi į nuotraukas iškart įsimylėjau mažą „ryžiuką“, duodantį „Labas“. Kadangi jau seniai svajojau įsigyti šunį, iškart paskambinau skelbimo autorei ir susitariau dėl šuniuko perdavimo.
Toliau vaikštinėdama parke sugalvojau vardą būsimam augintiniui ir sudariau reikalingų daiktų sąrašą. Tuo metu žiūrėjau man didelį įspūdį padariusį serialą „Vikingai“, todėl šuniukui daviau Flokio vardą. Iki atsiėmimo žiūrėdavau Flokio nuotraukas ir nekantravau greičiau jį paglostyti.
Tuo metu Flokis ir jo sesė gyveno pas laikinus globėjus Kaune. Globėja papasakojo, kad visa šuniukų vada buvo išmesta į konteinerį prie kažkurio kaimo netoli Marijampolės. Juos ten radę žmonės pranešė gyvūnų prieglaudai „Penkta koja“ ir šuniukai buvo išdalinti laikiniems globėjams. Šuniuko perdavimo ceremonija įvyko Joninių dieną, todėl juokavau, kad radau savo paparčio žiedą.
Vos atidarius duris šuniukai puolė šokinėti iš džiaugsmo, o Flokis pasirašant dokumentus įsibėgėjęs užšoko ir pračiuožė per stalą. Kelionė į Vilnių buvo sklandesnė, nei tikėjausi. Šuniukas apsiuostęs ir paglostytas susisuko į kamuoliuką ant sėdynės ir beveik visą laiką miegojo.
Atvykus į naujuosius namus įvyko pažintis su čia gyvenančiu ir ketverių metų karaliavimo stažą turinčiu katinu. Buvo apsikeista keliais griežtesniais argumentais, kas čia bus viršesnis, tačiau iš esmės gyvūnai susitarė ir dabar gyvena draugiškai, kartais surengdami bokso varžybas, imtynes ar lenktynes.
Netrukus su Flokiu pradėjome lankyti šuniukų paklusnumo ir socializacijos pamokas. Drįsčiau teigti, kad Flokiui sekėsi gana neblogai, bet yra kur tobulėti. Smagu, kad komandas išmoksta labai greitai, užtenka kelis kartus parodyti ir, žinoma, paskatinti skanėstu. Dėl šitų tai ir sielą parduotų.
Labiausiai nerimavau, kaip teks išmokyti sulaukti manęs, grįžtančios iš darbo, tačiau nurašius į nuostolius kelis daiktus ir padirbėjus valytoja, dabar jau prisitaikėme vienas prie kito. Nepaisant visų Flokio išdaigų, pavyzdžiui, po visą kambarį paleistos plunksninės pagalvės, labai džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą auginti šunį, ir dabar turiu ištikimą draugą, su kuriuo smagu atsibusti kas rytą, o vakarais keliauti po Vilnių.
Svajoju su juo nuvykti ir į Skandinaviją pasivaikščioti, nes su tokiu vardu negalima to nepadaryti. Tikiuosi, kad mums pasiseks.
