Sveiki, mano vardas Irisas, gimiaus Vilniuje, Linksmojoje gatvėje. Iš ten kažkokiu stebuklingu būdu atsidūriau prieglaudoje VšĮ „Naminukai“ kartu su savo dar dviem sesėmis. Mus pagydė, sutvarkė, pavertė į mielus, gražius pūkuotukus, įdėjo skelbimus į socialinį tinklą Facebook, kad dovanojami trys gražūs, puikūs, nuostabūs katinukai. O mes tuo tarpu su sesėmis laukėme, kol atsiras tie laimingieji, kurie mus gaus. Viena dieną viena sesė iškeliavo į namus, kitą dieną kita, o aš vargšas taip ir likau tūnoti prieglaudoje vienas.
Tetos iš prieglaudos ėmėsi dar aktyvesnių veiksmų ir dar kartelį paskelbė Facebook, buvau ir esu apsiblaususiomis akytėmis, viena greičiausiai nematau, tai nutiko po kačių gripo, kuris mus Linksmojoje gatvėje ir užpuolė. Po antro skelbimo girdžiu, kaip atsirakina prieglaudos durys, kažkokie keisti balsai, girdžiu dvi tetas. Viena sako: „Ar esate įsitikinusi, kad norite priglausti Irisą“, kita atsako – „Taip, esu įsitikinusi, jeigu jau atvykau, tikrai esu įsitikinusi“. Aš tūnodamas dėžutėje galvoju: taip, varau į namus!
Supakuoja mane į dėžutę, nusineša į mašiną ir važiuojame, o aš vis miaukiu, nes juk baisu. Mano naujosios šeimininkės vardas Jurgita, ji mane vis pakalbina, sako: „Mažyli, nebijok, važiuojame į naujus namus“, lengva jai kalbėti, labai norisi tų naujų namų, bet nebijoti irgi neišeina. Ir štai, nauji namai, žvelgiu į tą spalvotą butą per dėžutės groteles, ogi atsėlina katė… O siaube, katė… Didelė katė! Už ką man tai? Mane išleidžia, aš šmurkšt į guolį ir nei krust.
Beje, atsirandu namuose tada, kai šeimininkas komandiruotėje, tai šaunuolė ta mano Jurga, kol vyras grįžta iš komandiruotės, spėja apsiprasti su antro katino mintimi ir jau mane įsimyli. Tuo tarpu įsimyli ir visas socialinis tinklas Facebook, koks gražus katinas, koks meilutis, ir aš norėjau jį paimti, ir aš norėjau jį paimti.
Taigi prasideda mano gyvenimo kelionė Rygos gatvėje, Zigmantų šeimynoje. Jaučiuosi labai mylimas, prižiūrimas, visada lepinamas paštetu ir skanukais, nešiojamas ant rankų, glostomas, kaip inkstas taukuose.
Bandau aš žaisti su senąja kate, bet jai jau turbūt nelabai kas rūpi, visgi išmokstu iš jos gerų dalykėlių. Kaip nueiti per orlaidę iki kraiko dėžutės, kada ir kaip pakelti Jurgą, kad įdėtų valgyti, kur reikia miegoti naktį (įsitaisyti lovoje tarp šeimininkų), kad sėdmaišis yra geriausia poilsio vieta, žino ne tik šeimininkai, bet ir aš.
Gyvenimas slenka, vienu metu aš lieku vienas, namai mano, gal ir liūdna truputį, bet užtat viskas mano. Ryte gavęs gardaus pašteto, įsirangau prie Jurgos ir laukiu, kol atsikels, o kai atsikelia, ji nešioja mane ant rankų po visą butą, mes plaunamės kartu dantis, prausiamės, klojame patalus, pusryčiaujame, tada ji eina dirbti ir aš kartu su ja kažkur šalia įsirangau. Taigi mano toks gyvenimas – nuostabiai katiniškas.
Prabėgo trys mėnesiai vienatvės ir mano Jurga nusprendė, kad reikia man žmonos. Žmonos… Ką ji sau galvoja… Taigi vėl toje pačioje dėžutėje vieną dieną parkeliauja juodoji dama Runa iš prieglaudos VšĮ „Vyšnių sodas“.
Baikšti kaip papūga, juoda kaip smala, įeina į namus, šmurkšt į kartoninę dėžę ir tūno ten visą dieną. Jau prabėgo beveik mėnesis, kai mes bandome pamilti vienas kitą, mokame jau kartu vienoje erdvėje mėgautis poilsiu, ėsti nebandydami vienas kitam kepštelti.
Mano kompanionė vis drąsesnė ir dabar visų gudrybių mokau aš ją. Ir ji uoliai mokosi, guli mano guolyje, karstosi mano laipynėje, žaidžia su mano žaislais, Jurga net ją kartais panešioja. Pavydu, bet tikiu, kad susigyvensime. Štai, kaip mes atsiradome pas Zigmantus.
