Mano vyras Gintaras seniai norėjo turėti šuniuką, nes nuo pat mažumės užaugo su gyvūnėliu namuose. Kiek kalbėdavome apie tai, tiek visuomet žinojome, kad augintinis mūsų namuose atsiras būtent iš prieglaudos, nes ten yra gausybė gyvybių, kurios laukia rūpesčio ir švelnumo bei yra paruošusios savo didžiules širdis meilei, nors gyvenimas jų ir nelepino.
Ilgai brendome šiam sprendimui, kol galiausiai nusprendžiau jį nustebinti ir šuniuką padovanoti Kalėdų proga. Kadangi gyvename Vilniuje, o mano tėvai Šiauliuose, paprašiau jų padėti ir šuniuką priglausti iki švenčių, kad vyrui būtų kuo didesnė staigmena. Būtent todėl šuniuką rinkausi iš Šiaulių gyvūnų globos namų „Šiaulių letenėlė“ – kad mano tėvai galėtų nuvykti jo paimti ir pasirūpinti iki Kalėdų.
Gilę išsirinkau nuotoliniu būdu – iš nuotraukų. Kodėl būtent šis šuniukas? Tiesiog negalėjau atsilaikyti prieš tą mielą snukutį ir jaukias ausytes. Taip pat patraukė nuostabus ir gilus žvilgsnis, kuris persmelkia iki širdies. Atsilaikyti prieš jį sunku ir šiandien.
Gilės vardas jai buvo duotas prieglaudoje. Pamanėme, kad jis jai puikiai tinka, ir keisti net nenorėjome. Dabar ją vadiname Gile, Giliuke, Kliunkiu, Mažyle, Pipirėliu.
Susiskambinau su prieglauda, aptariau savo planą. Viską suderinau. Tėveliai paėmė Gilę, parsivežė pas save namo ir net užleido jai visą mano vaikystės kambarį dviems savaitėms. Ji tuomet tebuvo keturių mėnesių. Mažytė, bailutė, bet be proto meili ir prieraiši.
2018 m. Kūčių vakarienei nuvykę pas mano tėvus pirmą kartą susitikome su Gile. Iš karto įsimylėjome iki ausų! Ko gero, nesumeluosiu sakydama, kad jausmas buvo abipusis, nes ji mus lengvai prisileido.
Po švenčių keliavome į Vilnių – tikruosius namus, kur prasidėjo nuotykiai. Gilė iš tiesų yra ramus šuo, kuris daug miega, tačiau, kai ją apima siautulys, laikykis: laksto be sustojimo, visur šokinėja ir pameta galvą (kartais nesuspėjusi sustoti ar laiku pasukti, patenka į avariją – kur nors atsitrenkia).
Gilė yra visiškas žmogaus šuo. Ji mieliau laiką leidžia prisiglaudusi šalia ar gulėdama ant kelių, krūtinės, rankų, nugaros, bet kur, kur tik būtų prisiglaudusi prie žmogaus (ir dabar, man rašant šį tekstą, ji guli prigludusi prie mano šono). Be galo išsiilgsta mūsų (nors, atrodo, buvome išėję tik akimirkai) ir visuomet pasitinka bučiniais ir apkabinimais.
Miega kartu su mumis (nors Gilė ir nedidelė, bet su ja tenka pakovoti dėl vietos). Po nakties miego, atrodo, pasiilgsta mūsų labiausiai. Tad tik pajutusi, kad mes prabudome, nuo kojų atkeliauja ant krūtinės, letenėles pasideda ant pečių ir apdovanoja ilgais bučiniais bei džiaugsmingu rytiniu šokiu, kuomet ji vartosi lovoje ir kviečia žaisti.
Kai ji dar buvo mažytė, teko susidurti su nugraužtų laidų, apkandžiotų fotelių ranktūrių, padraskytų tapetų, net savo guolio sugraužimo situacijomis. Taip, be abejonės, kentėjo ir mūsų pamiršti batai, ar daržovės paliktos dėžėje ant žemės (kažkada grįžę radome bulvių ir svogūnų fiestą namie). Ko gero, labiausiai įstrigusi jos išdaiga – prisisiojo automobilyje, kai ją palikome 5 minutėms vieną. Jos žinutę aiškiai supratome ir automobilyje vienos niekada nebepaliekame. Iš tiesų Gilė, iškrėtusi šunybę, visada nutaiso besigailinčio šuniuko snukutį, kuriam neatsilaikau, ir pykti net nepradedu.
Su Gile kartu keliaujame. Ji labai mėgsta važiuoti automobiliu – valgo kiekvieną vaizdą, kuris greit keičiasi už lango. Mažylė jau pabuvojo visuose Lietuvos didmiesčiuose, aplankė gausybę pažintinių takų, vizitavo mano darbovietėje, matė Baltijos jūrą, kartu plaukė net baidarėmis. Ji tikra nuotykių ieškotoja.
Gilė taip pat yra tikra detektyvė, tad nosimi visada ieško istorijų, kurios paslėptos kvapuose. Taip pat lauke dievina žaidimą su paukščiais, kurie, deja, tuo pačiu atsako tikrai retai.
Beveik prieš trejus metus mūsų gyvenime atsiradus Gilei labiau atsipalaidavome, pradėjome paprasčiau ir atlaidžiau žiūrėti į daugelį dalykų. Ji į mūsų gyvenimą įnešė dar daugiau šilumos, meilės ir juoko. Net nebeatsimenu, koks gyvenimas buvo be jos. O ir nenoriu, nes dabar gyvenimas spalvotesnis bei labiau nenuspėjamas. O taip gyventi tik įdomiau!
