Kurį laiką vis svarstydami apie augintinį galvojome, kad neturėsime jam laiko – ypač pačioje pradžioje, jaukintis, pratintis. O tada ištiko karantinas – nusprendėme, kad visiems sėdint namie – tai puikus laikas jį išnaudoti prasmingai ir skirti jį naujam šeimos nariui priimti.
Pradėjome dairytis šunelio Vilniaus prieglaudose. Net nesvarstėme pirkti per skelbimus, turguose ar kažkur pakampėse, kur galimai šuneliai yra iš žiauromis sąlygomis veikiančių daugyklų. Veislynai taip pat atkrito dėl daugelio priežasčių – kaina, mūsų nesidomėjimas ir reikšmės nesuteikimas šunų veislėmis, noras padaryti gerą darbą.
Vilniaus prieglaudose ne itin sekėsi – arba šuneliai buvo su specialiais poreikiais (nerimavome, kaip sutars su vaikais), arba prieglauda keistai tempė laiką, nepateikdama jokio atsakymo, nors jau lankėme nusižiūrėtą šuniuką keletą savaičių. Tuomet bevartant nuotraukas kitų prieglaudų internetiniuose puslapiuose, akis užkliuvo už „Klajūno“ prieglaudoje esančios mielutės, mažutės šunytės, kuri net atrodė per maža būti palikta.
Su prieglaudos vadove, bendravome telefonu, el. paštu. Sužinojome, kad, tuomet dar pavadintą Dolče, ją rado tiesiog aplinkiniuose miškuose sniege, visiškai vieną. Kas galėjo sausio pusnyse palikti kelių mėnesių gal net nesulaukusį šuniuką? Belaukdami susitikimo ir vaikščiodami mėnesienoje sugalvojome ir savą vardą – bus Luna.
Vis dar buvo karantinas ir judėjimo apribojimai – jaudinomės, kaip nuvažiuosime iki prieglaudos kitame rajone, bet viskas pavyko puikiai. Mažieji keturkojai klajūniukai mus pasitiko šokinėdami, besidžiaugdami, kramtydami kelnių kraštus ir painiodami batų raištelius.
Tik mūsų išrinktoji ramiai ir baikštokai kramsnojo kažką guolyje. Išsivežėme ją nedrąsią ir liūdinčią, važiuojančią į nežinią. Bet namuose jos laukė dvi nenuoramos, sienomis lipančios, laukiančios, nesulaukiančios dukros! Pačioje pradžioje nemažai jėgų kainavo ne tik šuniuko, bet ir savų vaikų auklėjimas – kad neužčiūčiuotų, neužnešiotų, duotų kvėpuoti iš tos laimės ir meilės, mokėtų nustatyti ribas.
Luna, atrodo, greitai prie mūsų prisirišo ir priprato – vaikai tapo jos gauja, vyras dresuotoju ir žaidimų draugu. Balučių ir palučių namuose palaipsniui mažėjo, kol ir visai nebeliko, Luna išmoko eiti su pavadėliu, pagrindinių komandų, miegoti šeimininkų lovoje, žadinti ryte jaukiai įsikuisdama lovoje, kantriai laukti, kol po pasivaikščiojimo bus nuvalytos kojos.
Mes išmokome ir pripratome, kad turime naują šeimos narį, su kuriuo ir gyvename, ir atostogaujame kartu: keliaujame, plaukiame baidarėmis, lipame į kalnus, einame į žygius, pasivaikščiojimus, net važiuojame dviračiu ir bėgiojame kartu!
Grįžus visiems į darbus / mokyklas, patyrėme sunkesnį laikotarpį – supratome, kad Luna patiria atsiskyrimo nerimą, kuris pasireiškia daiktų nešiojimu, graužimu ir naikinimu. Teko atsisveikinti su kilimo kraštais, kompiuterio pele, pavadėliu, padėklais ir padėkliukais, žvakėmis ir t. t. Galbūt taip atsitiko, nes tai buvo „karantino šuo“, su kuriuo ilgą laiką visi buvome namuose, o gal ir nepaisant to būtų taip atsitikę.
Nors buvo nelengva, bet po daugelio rekomendacijų ir patarimų labai pasiteisino įsigyti narvą. Net nesitikėjome, kad Luna taip greitai prie jo pripras ir taip gerai jame jausis. Šis sprendimas leido išlaikyti gerus mūsų ir Lunos santykius ir atrodo, net ji pati tapo ramesnė. Mums grįžtant namo nebijo pasižiūrėti mums į akis, o mes nustojome nerimauti – ką gi šį kartą rasime suniokotą?
Praėjo metai ir, nepaisant iškilusių sunkumų ir rūpesčių, jaučiamės praturtėję nauju šeimos nariu. Dėl Lunos net tapome dar socialesni – jau nebeatrodo keista pusvalandį kalbėtis su pirmą kartą gatvėje sutiktu žmogumi, žinoma, tik jei jis irgi turi šunį.
