Viskas prasidėjo nuo noro turėti šunį. Visi apmąstymai ir didžiulės pastangos įkalbinti mamą, kad leistų turėti šunį, truko du metus. Ir vieną gražų žiemos rytą mamos paklausus, ar galiu turėti šunį, netikėtai išgirdau žodį „gal“. Tada supratau, kad pagaliau man pasisekė ir noras išsipildys. Pradėjau žiūrėtis šuniukus iš prieglaudos ir tada netikėtai pamačiau 5 metų mažą šunytę su skirtingomis akimis, o tas veidelis prašėsi jaukių namų.
Nuvažiavome su mama jos gyvai pasižiūrėti, ėjome pasivaikščioti. Kai ją vedžiojom, buvo tikra damutė: gražiai vaikščiojo, ant kitų nelojo, nesitampė (todėl ir davėme vardą Ledi). Po to sužinojau, kad dar vieni žmonės ją irgi vedžioja, tai šiek tiek nuliūdau, nes galvojau, kad jiems atiduos šunį. Iki šiol prisimenu, kai grįžom namo, mama sako: „Jei tai tavo šuo, tai tau paskambins iš prieglaudos“. Ir pasirodo, kad tai – tikrai mano šuo, ir dabar kartu laimingai gyvenam.
Mes su Ledi susipažinome per kalėdinį laikotarpį ir nuo tada kiekvieną dieną dovanojam viena kitai džiaugsmą, šilumą ir meilę. Visi gyvūnai nusipelnė gauti tokias dovanas.
Nuo tos dienos, kai pasiėmiau ją į namus, mes jau tiek visko patyrėme kartu. Ėjome ir į žygius. Daugiausiai Ledi nuėjo 20 km ir gavo medalį. Maudėmės ežere, upėje. Vykom į išvykas į gamtą, vienos iš jų metu teko miegoti kartu palapinėje (ji pusę čiužinio užima). Persikraustėme gyventi prie jūros, kuri mums abiem labai patinka ir suteikia energijos.
O svajonė yra išvykti kartu į užsienį, nes jau gyvūno pasas paruoštas. Norint turėti geriausią keturkojį draugą, užtenka turėti noro, laiko, nuvažiuoti į prieglaudą ir pajusti, kuris gyvūnėlis yra tavo. Aš dabar turiu pačią geriausią draugę, kuri turi tik vieną minusą, tai plaukai, kurių galima rasti visur.
