Nuo mažens man visi, turintys šunis, atrodė laimingi žmonės. Tėvai draudė bute laikyti šunį. Visada galvojau: „palaukit, užaugsiu…“. Jaunystė, meilė, šeima, o brangusis dėl šunio sąlygas iškėlė. Maždaug kaip ragana pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ – turėsim namą, vaikus, bus apginti diplomai, o tada šuo. Varčiau interneto svetaines, kuriose reklamuojami beglobiai, nubraukdavau vieną kitą ašarą, paaukodavau kokiam vargšui ciuciui… Vieną dieną, po daug metų prisiminiau sąlygas – viskas yra: namas, vaikai, diplomai, o kur mano šuo?
Tuo metu „Grinda“ dar naikino šunų „perteklių“, o aš matau skelbimą, kuriame „rytoj bus sunaikinti“ sąrašas, o į mane žvelgia rudos akys (dėkui tuometiniam nežinomam fotografui savanoriui). Po 2 valandų šuo buvo svetainėje po stalu. Po mano skambučio, liūdnų akių šunelį iš nuotraukos į mūsų namus atvežė graži, jaunų savanorių porelė. Sėdim, geriam arbatą, šuva jau uostinėja namų kampus. Vaikai krykščia iš laimės ir vis bando šuniuką pakalbinti, pamyluoti. Grįžta iš darbo tėvas. Jaukiai geriame arbatą su savanoriais, po stalu laimingi tupi visi trys: du mūsų sūnūs ir šunėkas. „Na gi, bet tu – Rudis“, – tik tiek tepasakė mano brangiausiasis, dovanodamas judriam „pustaksiui“ vardą… O kas jam beliko, tik kažkada duoto pažado laikytis.
Rudis kantriai augino mūsų vaikus. Leido jiems su savimi daryti beveik viską, ką jie sugalvodavo. Kantriai teko vaikus mokyti, ginti šunį, nes šis jiems nerodė jokios agresijos (šiaip geras sargas, mėgstantis paloti ant artėjančių prie tvoros praeivių ar kaimynų).
Kartą girdžiu antrame aukšte tylus Ruduko inkštimą. Bėgu žiūrėti. Vaikų kambary scena – keturmetis laiko šunį, o šešiametis jį kutena, kiek pajėgdamas. Net subariau Rudį: „gi, šunie, dantis turi, bent pagąsdink niekadėjus“. Stabilią šuns psichiką liudija ir tai, kad jis visiškai nebijodamas laidomų petardų, nuo vartų vaikė Kalėdiniu laikotarpiu siautėjančius paauglius.
Vakaras, vaikų prausimosi prieš miegą ritualas antrame namo aukšte. Tėčio namie nėra. Mus už vonios durų, kaip įprastai, saugo Rudis. Tą vakarą jis pradėjo inkšti, brazdinti duris. Apibariau. Rudis dar labiau nerimavo, net sustaugė porą kartų. Atidarau vonios duris, šuo stovi ties laiptais ir žiūri inkšdamas žemyn, atsuka žvilgsnį į mane tarsi klausdama, kaip tu žioplas žmogau nesupranti. Nori į lauką, ką nors suėdė, galvoju ir leidžiuosi tamsoje gerai pažįstamais laiptais, šuns į kiemą išleisti. Ant paskutinio laipto Rudis sustoja kaip įbestas ir ima loti. „Visai iškvaišo šunėkas“ – galvoju piktai. Ir staiga pati išgirstu šniokštimą, tamsoje pamatau telkšant vandenį. Trūkus vamzdžiui, pirmo aukšto tualete jau mirko visos prieškambario plytelės, katilinė, vanduo jau buvo pasiekęs ir patį medinio parketo pakraštį. Skubiai užsukau vandenį, puoliau gelbėti parketo. Vaikai išsigandusiomis akutėmis spokso iš antro aukšto, pro laiptų plyšį. Ten, prie jų užlipo ir prigludo Rudis. Ačiū šuniui, išgelbėjusiam tada dar naujus mūsų namus nuo grėsusio rimto remonto.
12 pilnų meilės metų kartu. Kelionės, žygiai visada kartu. Rudis apkeliavo su mumis visą Lietuvą, ne kartą plėtė šunišką „uoslinį“ intelektą užsienyje. Šiuo metu Rudis yra senolis, nežinome, kiek jam tiksliai metų, bet veterinarai sako 15–16 (priglaudus buvo 3–4). Tikimės dar daug meilės dienų mums visiems.
