Tas lapkričio šeštadienis, kai su šeima sugalvojome į savo šeimą priimti dar vieną kačiuką, niekuo neišsiskyrė iš kitų, lietingų rudens dienų. Su sese savanoriavom gyvūnėlių prieglaudoje ir, prieš išvažiojant ten darbuotis, su tėvais netikėtai užsimezgė pokalbis apie tai, kad namuose būtų vietos dar vienam gyventojui.
Nieko nereikėjo įkalbinėti ir visi priėmėme sprendimą iš „Tautmilės prieglaudėlės“ pasiimti kačiuką. Iš pradžių važiavom tik mudvi su sese, tačiau, nesugebėjusios, išsirinkti grįžome namo, pasiėmėme kartu mamą ir keliavome atgal į prieglaudą. Darbuotojai mums aprodė visas pagrindinio kačių kambario gyventojas, bet užmegzti abipusio ryšio su nei viena iš jų nepavyko, tada perėjome į mažesnę patalpą, kur, tik įėjus, mus pasitiko juodas kaip anglis, skvarbiausių akių savininkas, tuomet dar vadintas Rampiu.
Jis iškart išsiskyrė iš būrio kačių ir pirmas atžygiavo pasisveikinti: glaustėsi tarp kojų, ant rankų gulėjo ramiai kaip avinėlis ir be galo garsiai murkė, tarsi bandydamas pasakyti, kad tai aš tas, kurio ieškote. Atrodo prireikė vos poros akimirkų pajusti ryšį su mažu padarėliu ir, ilgai negalvojusios, nuspendėme, kad tai bus tas katinas, kuris šiandien su mumis važiuos namo. Taip ir nutiko.
Atvykęs namo katinėlis buvo smalsus, išuostinėjo visas pakampes, buvo išmaudytas (šia procedūra ne itin mėgavosi), pasisotino ir pradėjo pažindintis su mūsų senbuve kate Čiučiundra. Tokį vardą ji turi ne veltui. Pirmo susitikimo metu, senoji katė buvo priešiškai nusitekusi (šnypštė, šiaušėsi, žodžiu, nebuvo patenkinta naujuoju kompanionu). Dėl tokios reakcijos abu kurį laiką gyveno atskiruose kambariuose, kol įtampa šiek tiek atslūgo (na, sakyti, kad dabar jie yra geriausi draugai, būtų melas, nes gyvena butą pasiskirstę į teritorijas ir, kol vienas pas kitą neina, viskas būna daugmaž ramu).
Vardą mažyliui rinkom gana ilgai. Pirmas variantas buvo Lekteris (vienas iš pagrindinių personažų „Avinėlių tylėjime“). Tačiau, praėjus maždaug savaitei ir geriau pažinus naująjį gyventoją, supratome, kad tokiam lipšniam, naiviam ir nuolatos murkiančiam katinėliui netinka serijinio žudiko vardas, todėl bendru šeimos sprendimu perkrikštijome ir davėm tiesiog tobulai jį atitinkantį vardą – Čiarlis.
Dabar Čiarlis jau šiek tiek daugiau nei metai yra mūsų šeimos dalis. Per šį laiko tarpą jis spėjo apsiprasti ne tik naujuose namuose, bet ir pavasaroti kaime, kur laisvas galėjo slampinėti pievose, kur gaudė ne peles kaip Čiučiundra, o drugelius, žiogus bei pienių pūkelius (dėl to ir gavo pravardę „botanikas“). Trumpai tariant, Čiarliukas nuobodžiai tikrai negyvena ir labai tikimės, kad jis taip pat džiaugiasi turėdamas mus, kaip mes džiaugiamės turėdami jį.
