Ši istorija visada sukelia malonų „virpuliuką“.
Viskas prasidėjo nuo socialinio tinklo Facebook. Viena mano draugių pasidalino „Marijampolės beglobiai“ įrašu apie dovanojamą pusantrų metų katę. Myliu visus gyvūnus, tačiau katės man patinka labiausiai. Įraše buvusi katytė liūdnu žvilgsniu sugebėjo priklausyti visą mano dėmesį. Panašu, žvilgsnis įtikino ir mano vyrą – jis pagaliau nusileido mano nuolatiniams pasvajojimams turėti katę. Surinkusi prieglaudos telefono numerį jaudinausi ir nerimavau, juk gyvūnas – ne žaisliukas, kurį bet kada gali padėti į lentyną ir pamiršti, bet kartu ir labai džiaugiausi, nes turėti katę (o dar tokią gražuolę) visada svajojau.
Prieglaudos darbuotoja telefonu papasakojo apie katytę Dionę, apie apsisprendimo, priimti gyvūną į namus, rimtumą bei jos istoriją. Kadangi katę auginusi buvau ir anksčiau, jokie rūpesčiai negąsdino. Negąsdino ir kelionė iš Marijampolės į Kauną, su visą kelią (tikriausiai iš nerimo ir nežinomybės) miauksėjusia Dione. Negąsdino, nes vos grįžo į naujuosius namus, Dionė, atrodo, ir pasijuto kaip namie – meiliai glaustėsi, murkė, mielai priėmė jai siūlomą miego vietą bei gardėsius ir paglostymus.
Dabar, praėjus daugiau kaip dvejiems metams, kai Dionę priglaudėme, neįsivaizduoju nei dienos be jos. Pavyko išsirinkti tokią katę, apie kokią visada svajojau – labai mielą, visada murkiančią, tvarkingą ir sumanią. Dabar mūsų diena prasideda nuo ryto paglostymų, išlydėjimų į darbą ilgesingu žvilgsniu, tuomet dainingo pasitikimo sugrįžus ir nuolatinės kompanijos palaikymo, kad ir ką beveikiant – ar gaminant vakarienę, ar žiūrint mėgstamą serialą.
Nei viena užuolaida ar baldas nuo jos nagų (kuriuos, beje, visiškai nesipriešindama leidžiasi nukirpti) nenukentėjo. Jeigu ir išdykauja, puikiai supranta daranti kažką negero, jeigu subarame. Dionė labai myli žmones – svečių nepuola, nesidrasko, o kartais net ir atsitupia ant kelių.
Turbūt galėčiau kalbėti nesustodama apie jos gerąsias savybes. Kasdien dėkoju likimui, kad būtent man pasisekė gauti tokią gerą katę.
