Ten kačių maistas kainuoja net keliais eurais brangiau, nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje. O paties pigiausio kažkodėl neėda net laukinės ir išbadėjusios salos katės.
Priglaudę kelis naujus kačiukus, įsivaizdavome, kad jie, skirtingai nuo senesnės mūsų draugės, kuri nuo mažumės ėdė tik katėms skirtą maistą, privalės valgyti savo šeimininkų maisto likučius, tačiau atsitiko priešingai. Nors konservai su želatinu kaip ir anksčiau kelia tikrą ekstazę, pabandžiusi tikro maisto, Liuliut dabar su džiaugsmu kapoja tuną ir žalią žuvį, keptas bulvytes ir ryžius.
Mažieji turi savo pasirinkimą: Peteris ir Agata nevengia marinuotų kukurūzų, o Mini dievina picos plutą ir batoną. Taigi sunku nesutikti su pastebėjimu, kad katės yra lygiai tokios pat individualios kaip žmonės.
Daugeliui kačių šeimininkų kyla klausimų ne tik apie tai, kas geriau: sausas ar šlapias maistas, bet ir apie tai, kiek gi kartų per dieną reikia jas maitinti. Pasirodo, kad net viena iš penkių Vakarų Europos naminių kačių kenčia nuo nutukimo. Taisyklė nesudėtinga – tiesiog reikia turėti saiką ir nepamiršti sveiko proto.
Penkerius metus mūsų Liuliut buvo nei per stora, nei per plona, atrodė sveikai ir žvaliai. Suvalgydavo po pusę mažo konservų pakelio ryte ir vakare, o sauso maisto indelio niekada neištuštindavo. Įsigijus dar tris kačiukus, gimusius tarp sulaukėjusių ir nuolat dėl išlikimo kovojančių keturkojų, situacija pasikeitė. Mūsų senbuvės maitinimosi įpročiai sutriko. Nežiūrint to, kad maisto gauna netgi daugiau, ji gerokai sublogo ir atrodo nuolat išalkusi. Naujokai maitinami panašiai, bet Mini gresia nutukimas. Peteris auga labai greitai, tiesiog akyse. Pūkuotoji Agata suvalgo trečdalį savo konservų ir yra pamišusi dėl sauso maisto kroketų, tačiau sveria perpus mažiau nei kiti.
Pirmas dalykas, kurį teko išmokti, turint keturias kates, tai – maitinti visas atskirai, tolėliau vieną nuo kitos. Tam, be abejo, reikia laiko, bet pasirinkimo kaip ir nėra. Kitu atveju, tik du iš keturių būtų pavalgę.
Liuliut, kaip buvusi vienturtė, neišmoko kovoti dėl maisto. Agata tokia flegmatiška, kad kol ji sugalvoja, atsikelia ir prieina prie maisto indelio, jis jau būna tuščias. Dabar, kai kiekviena katė žino savo indelio vietą ir net spalvą, pietūs ir vakarienė praeina visiškai sklandžiai ir net šiek tiek stebina svečius. O dažnas kelių kačių augintojas, man rodos, net nesusimąsto, kad galbūt viena katė suvalgo kitos maistą, taip sukeldama ne tik nuolatinį alkį, bet ir stresą silpnesnei katei.
Dauguma iš mūsų mano, kad katės valgo viską, bet kada ir bet kur, tačiau yra trys dalykai, į kuriuos vis dėlto verta atkreipti dėmesį.
Pirmiausia, daug kačių gali valgyti ištisai, nepertraukiamai, todėl joms gresia rimta ir sveikatai kenkianti problema – nutukimas. Dėl jo gali išsivystyti diabetas ir artritas. O jeigu katės, ir daug valgydamos, atrodo išbadėjusios ir sublogusios, to priežastis gali būti kirminai, skaudantys dantys, diabetas, depresija arba senatvė.
Antra, jeigu jūsų katė mėgsta tik sausą maistą, turite atkreipti dėmesį į tai, kiek vandens ji išgeria – normalu, jei geria daug.
Trečia, katės, skirtingai nuo šunų, pripranta prie vieno maisto, ir kuo ilgiau jį valgo, tuo sunkiau ją priversti valgyti ką nors kitką. Būdavo, kad mūsų išrankioji Liuliut po keletą dienų užsispyrusiai nieko nevalgydavo, kol gaudavo savo įprasto maisto. Tačiau, kai įsigijome dar kelias kates ir dėl padidėjusių išlaidų teko pradėti pirkti skirtingą maistą, ypač per akcijas, jai neliko nieko kito, tik priprasti prie įvairesnio maisto.
Taigi prieš apsisprendžiant turėti augintinių, ypač daugiau nei vieną, būtina nusiteikti, kad turėsite būti ne tik jų šeimininkas, maitintojas, bet ir reiklus auklėtojas, rūpestingas, atsakingas tvarkdarys.