Varžybos prasidėjo ne taip, kaip norėjosi. Išaušus 2012-iesiems Argentinos kurorte Mar del Platoje buvo duotas sunkiausių pasaulyje bekelės lenktynių startas, o 44-erių G.Igariui teko kovoti ne tik su trasa, bet ir su motociklo „Yamaha” gedimu.
„Kažkas nutiko generatoriui. Nekrauna”, – pasiekęs pirmojo etapo finišą pro sukąstus dantis iškošė pirmąsyk Dakare dalyvaujantis kretingiškis.
Bėdų kėlė laidas, todėl kai gedimas buvo pašalintas, G.Igario nuotaika pagerėjo.
Bet nuovargis niekur nedingo. O jo kasdien bus vis daugiau.
Pragaro lenktynės – ne tik kova su kilometrais Pietų Amerikos stepėmis, dykumomis, išdžiūvusių upių vagomis, kalnais, akmenimis, kanjonais, bet ir grumtynės su savimi: organizmo išsekimu ir nervine įtampa.
„Atrodo, jog ant kiekvieno akmenuko parašyta: čia gali baigtis tavo Dakaras arba čia gali nemokamai paskraidyti malūnsparniu”, – finišavęs trečiajame etape jau juokavo G.Igaris.
Malūnsparniai nemokamai skraidina tuos, kuriems lenktynės baigiasi dėl rimtų sveikatos bėdų ar net mirtimi.
Vienintelį Dakaro lenktynėse šiemet dalyvaujantį Lietuvos atstovą Argentinoje nuo pirmųjų dienų palaikė ir du enduro motociklų gerbėjai – panevėžietis Mindaugas Slapšys ir uteniškis Marius Ramanauskas.
Pasikliauja tik savo jėgomis
31 metų M.Slapšys 2009-aisiais pats važiavo Dakare austrišku KTM motociklu ir maratono finišą pasiekė 99-as.
„Tokiems kaip mes, kurie gyvena ne iš lenktynių, šiose varžybose svarbiausia – ne rezultatas, o pasiekti finišą. Jį pasiekia vos pusė startavusiųjų”, – neslėpė Mindaugas.
Todėl drauge su G.Igariu atvykęs į Dakarą kaip paprastas žiūrovas jis stengiasi daryti viską, kad padėtų lenktynėse dalyvaujančiam bičiuliui.
Motociklininkams kaip nė vienos kitos dalyvių kategorijos atstovams čia svarbus ir moralinis palaikymas. Nes važiuoti motociklu gerokai sudėtingiau nei visureigiu ar sunkvežimiu, kuriuose prie pagrindinio vairuotojo sėdi ir šturmanas.
„Valdyti motociklą tokiais keliais – milžiniškas fizinis krūvis. Be to, trasoje ne tik suki rankeną, bet ir pats turi orientuotis. Galiausiai net neturi su kuo pasišnekėti”, – paaiškino M.Slapšys.
Keliauja paskui lenktynininkus
Būti tikru Dakaro žiūrovu reiškia kasdien nuvažiuoti maždaug po 1000 kilometrų Pietų Amerikos keliais, kuriuos sunku taip pavadinti.
Tai reiškia ir ryti pravažiuojančių lenktynininkų sukeltas dulkes. Keltis dar neprašvitus. Miegoti su ausų kištukais, nes kitaip neužmigsi nuo lenktynių automobilių ir motociklų burzgesio Dakaro bivake – taip vadinamos dalyvių stovyklos.
Būti tikru Dakaro žiūrovu reiškia kone tą patį, ką ir būti varžybų dalyviu – nuovargį, įtampą ir nervinimąsi dėl technikos gedimo. Skirtumas tik tas, kad žiūrovui nepasiekus finišo vieną dieną dar nereiškia, kad Dakaras jam baigėsi.
Mindaugas ir Marius Buenos Airėse išsinuomojo „Volkswagen Gol” – Pietų Amerikos rinkai gaminamą „Golf” pusbrolį ir leidosi į kelią paskui Dakaro dalyvius.
Jų kelyje pasitaikančios kliūtys panašios į tas, su kuriomis susiduria tikrieji ralio dalyviai: galvijai, kurių jau ne vieną greičio ruožuose numušė lenktynininkai, beveik 40 laipsnių karštis, akmenys ir duobės.
„Kai staiga sprogo „Gol” padanga, buvome rimtai išsigandę, – prisipažino M.Slapšys. – Mobilieji telefonai negaudo ryšio, o pagalbos arti nerasi.”
Nors Mindaugas ir Marius išmano apie automobilius, kai kurių gedimų patiems pataisyti paprasčiausiai neįmanoma. Todėl ir subyrėjusį priekinį „Gol” guolį keitė remonto dirbtuvėse.
Žiūrovams ralis – šventė
Dakaro pragarą prieš trejus metus išgyvenusiam M.Slapšiui rūpėjo nors kartą atsidurti kitoje barikadų pusėje – tarp žiūrovų, o ne tarp dalyvių. Nes Dakaras – emocijos ne tik trasoje, kurioje kartais palūžta ir ašaras braukia net pajėgiausi lenktynininkai.
Dakaras – ir didžiulė šventė, per kurią skamba įvairios kalbos, o šypsena nedingsta nuo veidų.
„Tūkstančiai žmonių stovi gatvėse, ploja, nori paliesti lenktynininkus, spaudžia jiems ranką. Šiandien su Lietuvos trispalve stovėjome prie greičio ruožo, o žmonės, sužinoję, iš kur esame, mus sveikino.
Net davėme interviu Argentinos televizijai, kuriančiai filmą apie tai, kaip žmonės reaguoja į Dakaro lenktynes”, – pasakojo M.Slapšys.
Ir jis, ir M.Ramanauskas kasnakt apsistoja lenktynių bivake. Triukšmas ten netyla dieną naktį – kaukši plaktukai, urzgia varikliai, liejasi keiksmai.
„Daugelis važiuoja turėdami gerą techninį užnugarį ir dirba iki išnaktų ar net per naktį. Gintautas irgi neblogai pasirengęs – pasiėmė nemažai atsarginių dalių, turi savo mechanikus.
Jis važiuoja buvusio italų lenktynininko Franco Picco komandoje. Tai – patyrusi komanda, todėl, tikėkimės, Gintautui viskas bus gerai. Jo galimybės pasiekti finišą tikrai didelės.
Tfu, tfu, tfu, kad tik lydėtų sėkmė”, – prietaringai nusispjovė M.Slapšys.
Sėkmė – itin reikalinga
Sėkmė Dakare svarbi ne mažiau nei geras fizinis ir psichologinis pasirengimas bei gerai parengta technika.
O sėkmė dažnai nusisuka net nuo tų, kurie, atrodė, padarė viską, kad pasiektų finišą.
Pavyzdžiui, KTM motociklu važiavęs lenkas Jakubas Przygonskis pirmosiomis dienomis laikėsi greičiausių lenktynininkų penkete, bet trečiajame etape buvo priverstas pasitraukti dėl variklio gedimo.
Jau pirmąją dieną Dakaro ralis pasiglemžė auką – žuvo motociklininkas iš Argentinos Jorge Martinezas-Boero.
Po trijų ralio etapų G.Igaris užėmė 100-ąją vietą tarp klasifikuotų 139 motociklininkų.