Galva dūzgė nuo minčių ir variklių gausmo, kurį sunkiai slopino net kasdieniai palydovai ausų kamštukai. Akys merkėsi iš nuovargio. Kojos linko nuo skausmo – buvo sunku žengti net žingsnį.
Tačiau sekmadienio popietę nulipęs nuo savo žirgo, kaip meiliai vadina ištikimąjį Dakaro palydovą „Yamaha” motociklą, G.Igaris vis tiek šypsojosi.
Pasaulyje sunkiausiame bekelės maratone jo tikslas buvo ne kovoti dėl aukščiausių vietų, o pasiekti finišą. Ir tai – ne šiaip tuščia svajonė.
Naujųjų metų pirmąją dieną Argentinos kurorte Mar del Platoje prie starto linijos stojo 189 motociklininkai. Po dviejų savaičių finišą Peru sostinėje Limoje pasiekė tik kiek daugiau kaip pusė jų – 97.
Žemaitis iš Kretingos galutinėje įskaitoje buvo 81-as, nuo nugalėtojo prancūzo Cyrilo Despres atsilikęs beveik 28 valandomis. Tačiau net ir vieta devintajame dešimtuke tapo lietuvio pergale.
Tikslai – itin skirtingi
34 kartą surengtas legendinis Dakaro maratonas kasmet sutraukia šimtus adrenalino vampyrų. Nesvarbu, kad 2009-aisiais dėl saugumo Dakaras iš Afrikos persikėlė į Pietų Ameriką ir prarado dalį savo žavesio.
Tačiau legendinės lenktynės liko tokios pat alinamos, sudėtingos ir ne visiems įveikiamos.
Į Dakarą, kaip į olimpines žaidynes, vieni važiuoja tam, kad pasistengtų laimėti. O kiti tiktai tam, kad dalyvautų.
Nes tie, kurie siekia laimėti, turi pinigų ir pasirengti, ir technikai, ir palaikymo komandai. Tam reikia milijonų.
O tie, kurie nori tik įveikti Dakarą, pinigų turi dešimtis kartų mažiau, bet vis tiek juos leidžia savo svajonei ir pasiryžta bemiegėms savaitėms, kovai su organizmo išsekimu ir kliūtimis nusagstytais kilometrais.
G.Igaris buvo tarp pastarųjų. Italo Franco Picco komandai atstovavęs 44 metų lietuvis lenktynes pradėjo su dar penkiais ekipos nariais. Maratoną baigė tik trys iš šešių.
„Svajojau ne apie aukštas vietas, o apie finišą, – dar springdamas kelio dulkėmis pasibaigus raliui patikino kretingiškis. – Net prieš paskutinį greičio ruožą, kuris buvo vos 29 kilometrai, neturėjau kitų svajonių.
Mačiau lenktynes baigusių motociklininkų ir priešpaskutiniame etape, ir net paskutiniame, kai iki tikslo buvo visai netoli.”
Kartais kildavo sunkumų
Argentinos, Čilės ir Peru bekelės – kanjonai, išdžiūvusių upių vagos, serpantinai, Atakamos dykumos smėlynai, kuriuose gausu „feš feš” tipo smėlio: biraus ir lengvo tarsi cukraus pudra, po kuriuo gali slėptis akmenys ar kietos provėžos, lietuviui nebuvo draugiškos, nors jas pavyko įveikti.
Šokinėjant per kliūtis smegenis lydančiame karštyje, ožiavosi motociklas „Yamaha”.
Dėl mechanikų klaidos sujungiant laidus iškilo bėdų dėl akumuliatoriaus, ir G.Igario motociklas užgeso dar prieš važiuojant ant garbės pakylos, ant kurios prieš pirmojo etapo startą pasirodo visi Dakaro dalyviai.
Paskui buvo ir kitokių nesklandumų: sudegė sankaba, kurią keisti teko 40 laipsnių karštyje; nuo smūgių į akmenis sulinko rato diskas; kažkur greičio ruože nukrito variklio apsauga su visais vandens bakais, vėliau kelyje pasimetė degalų bako kamštis; vietoj pietų teko tysoti tvarkant karbiuratoriaus žarną.
Bet tai tik smulkmenos, palyginti su dešimtimis kitų lenktynių dalyvių, kurie nebeįstengė sutvarkyti savo motociklų ir palaidojo svajonę šiemet pasiekti Dakaro ralio finišą.
Atsakė į svarbų klausimą
Paskutinįkart nulipęs nuo „Yamaha” G.Igaris atidavė ją patikrinti, o pats alpdamas iš skausmo nuklibinkščiavo tolyn.
Nuo maratono pradžios lietuvis kovojo ne tik su Dakaro ralio kilometrais, bet ir su smarkiai pritrintos kairiosios kojos skausmu. Tačiau tai nebuvo ta kliūtis, kuri galėjo sustabdyti užsispyrusį žemaitį.
– Kaip prisiminsite šį Dakaro ralį? – „Lietuvos rytas” paklausė G.Igario.
– Kaip labai sunkų. Argentinoje itin vargino karštis, greičio ruožai buvo ilgi ir sunkūs.
Greičio ruožuose pasitaikė vietų, kai svarsčiau, kaip iš jų išsidanginti. Nesu naujokas bekelės maratonuose, bet anksčiau manydavau: kuo jau toks išskirtinis tas Dakaro ralis, jei visi jį vadina sunkiausiu pasaulyje. Dabar tokių klausimų nebekyla.
– Kada buvo sunkiausia? Atrodo, kad nelabai mėgstate važiuoti per kopas.
– Apskritai mėgstu smėlį, man sekasi ir patinka per jį važiuoti. Bet pasitaikė slenkančių, „piktų” kopų, per kurias važiuoti yra gerokai sunkiau.
Vis dėlto sunkiausia buvo įveikti išdžiūvusias upių vagas, kanjonus, dešimtis ir net šimtus kilometrų šokinėti per akmenis.
– Viena Dakaro ypatybių – milžiniškas fizinis nuovargis, kurio neatlaiko net maratonų vilkai.
Kaip susidorojote su išsekimu ir apie ką svajojote, kai iki finišo buvo visai netoli – šalto alaus bokalą ar lovą?
– Nuovargis – išties svarbi Dakaro dalis. Visą ralį buvo juntama tendencija, kad po 300–400 kilometrų greičio ruožo varžybų rengėjai dar būdavo paruošę „dovanėlę”: kopas, „feš feš” tipo smėlį, kanjoną.
Atrodydavo, jau ir taip esi visiškai išsekęs, bet jie dar sugebėdavo išsunkti iki paskutinio lašo. Grįždavau į bivaką – ralio stovyklą – ir galvodavau: parašyti žinutę namo ar eiti pavalgyti, nes ir tam, ir kitam laiko neužtenka.
O prieš lenktynių pabaigą galvojau tik apie tai, kad pasiekčiau finišą, nes buvo tokių, kurie suklupo likus vos kelioms dešimtims kilometrų. Mačiau ir susižeidusių žmonių. Paskutinis ruožas buvo labai nejaukus.
Apie alų tikrai nesvajojau, nes negeriu nei jo, nei jokio kito alkoholinio gėrimo.
– Esate visiškai išsekęs – ar dar sugebėtumėte atlaikyti porą greičio ruožų?
– Važiuoti dar galėčiau, bet paeiti jau nelabai, nes labai pritryniau kairę koją.
Važiavau dydžiu didesniais batais ir pritryniau pūslių ant kairiosios kulnies ir šono.
Anksčiau nebuvau važiavęs šia „Yamaha”, o jos pavarų svirtis buvo kiek kitoje vietoje, nei esu įpratęs (motocikluose pavaros jungiamos kaire koja. – Red.), matyt, dėl to ir atsirado ši bėda. Skausmas buvo viena didžiausių mano bėdų per visą ralį.
– Ar gėrėte nuskausminamųjų?
– Ne, nevartojau nei nuskausminamųjų, nei migdomųjų.
Ačiū Dievui, išvengiau traumų. Netgi rimtai negriuvau. Mano „Yamaha” buvo geras žirgas – nė sykio skaudžiai nenumetė.
– Ketvirtajame etape padėjote ištraukti smėlyje įstrigusį keturratį, o susižeidusiam vairuotojui – ir sulaukti medikų sraigtasparnio, nors kiti ralio dalyviai pro nelaimėlį prašvilpė tarsi nematydami.
Sugaišote nemažai brangaus laiko (tiesa, vėliau šis laikas atimamas iš bendrojo greičio ruožo laiko), bet padėjote ištiktam bėdos.
Ar Dakaro lenktynėse galioja kokios nors garbingo elgesio taisyklės, jei vieni stoja padėti pakliuvusiam į bėdą, o kiti skuba į finišą?
– Yra įvairių niuansų. Tačiau apie tai, kas tąsyk vyko, galima tik svarstyti. Susižeidęs lenktynininkas gulėjo kiek už posūkio, buvo „feš feš” smėlis, todėl mašinos lėkdavo ir pralėkdavo, o motociklininkai jo gal irgi nepastebėjo.
Aš buvau kiek nuklydęs į šoną, todėl ir pamačiau. Žinoma, kyla etikos klausimas, nes visi lekia ir dažnai apsimeta, kad ko nors nemato.
Tačiau dėl to nesijaučiu didvyris. Tai paprasčiausias žmogiškas poelgis. Kai žmogus guli iškėlęs ranką, neįsivaizduoju, kaip galima pralėkti pro šalį.
– Dakaras buvo jūsų svajonė. O kas toliau?
– Svajonės niekada nesibaigia. Dabar reikia pailsėti, išsimaudyti, ir bus matyti.
Lenktynėse finišavo tik pusė mūsų komandos. Vienas vyrukas iš karto griežtai pareiškė, kad į Dakarą daugiau tikrai nebevažiuos. Bet kiekvienas pats pasirenka sau atsakymą.
– O koks jūsiškis?
– Nesakau „ne”. Dabar jau žinau, kaip reikėtų ruoštis – daug ką daryčiau kitaip. Bus matyti.
Dakaro ralio rezultatai
Automobilių įskaita. 8 377 km (14 etapų). 1. S.Peterhanselis (Prancūzija, „Mini”) – 38 val. 54 min. 46 sek., 2. N.Roma (Ispanija, „Mini”) – atsiliko 41 min. 56 sek., 3. G.De Villiersas (PAR, „Toyota”) – 1 val. 13 min. 25 sek.
Užsiregistravo 174, finišavo 78 automobiliai.
Motociklininkų įskaita. 8391 km (14 etapų). 1. C.Despres (Prancūzija, KTM) – 43 val. 28 min. 11 sek., 2. M.Coma (Ispanija, KTM) – atsiliko 53 min. 20 sek., 3. H.Rodriguesas (Portugalija, „Yamaha”) – 1 val. 11 min. 17 sek., ... 81. G.Igaris (Lietuva, „Yamaha”) – 27 val. 52 min. 8 sek.
Užsiregistravo 189, finišavo 97 motociklininkai.