Vienintelį lietuvį Gintautą Igarį, kuris šiais metais dalyvavo ir įveikė Dakaro ralį, sapnuose vis dar lanko vaizdai iš bekraščių smėlynų. Sausio 1-ąją Argentinos kurorte Mar del Platoje jis startavo kartu su 189 motociklininkais. Po dviejų savaičių finišą Peru sostinėje Limoje pasiekė tik 97 sportininkai.
Sėdėdamas jaukiuose namuose Kartenoje, 44 metų kretingiškis G.Igaris su šypsena prisimena nuotykius Dakare. O buvo visko – nuo ekstremalių iki komiškų situacijų.
Kopos – svaiginančio aukščio
Kopūstų galvų dydžio akmenys, klampinantis smėlis, pragariškas iki 50 laipsnių siekiantis karštis ar svaiginančio aukščio kopos – šių vaizdų neįmanoma perteikti filmuotais vaizdais.
„Kai žiūri filmuotą Dakaro medžiagą, net nesimato kokia sunki trasa. Atrodo nieko ypatingo – smėlis, akmenukai. Tačiau kai kurios kopos buvo įspūdingos. Negalvojau, kad gali būti tokio aukščio. Vaizdas kaip iš lėktuvo“, - sakė G.Igaris.
Anot jo, palyginimui būtų galima smėliu užpilti Vilniaus televizijos bokštą. Ir nuo tokio kalno pabandyti leistis motociklu. Jeigu kelyje pasitaiko akmuo ar kitokia kliūtis – motociklininkas nuo kopos verčiasi kūliais. O motociklas, pradėjus lietis kurui, paskęsta liepsnose.
G.Igaris pabrėžia – Dakaras nėra paprastas ralis. Jame dalyvauja tik labai gerai važiuojantys sportininkai. Ką jau kalbėti apie pirmąjį penkiasdešimtuką, kuriame rungiasi tikri profesionalai.
„Beje, tai, kad atvažiavau 81, nereiškia, kad važiavau lėtai. Jeigu aš važiuoju 130 km/h greičiu, jie (profesionalai – red.) lekia 150 km/h greičiu. Mėgėjai negali dalyvauti. Tai per daug pavojinga, nes tiesiogine prasme Dakare žaidi su savo gyvybe“, - tikino G.Igaris.
Lietuvis važiavo kartu su italų komanda. Neįkainojama patirtimi su juo dalijosi senas Dakaro ralio vilkas Franco Picco: „Iš Franco buvo galima labai daug ko išmokti, nes Dakaras tai jo darbas“.
Gaivindamas įspūdžius, Gintautas prisiminė dulkių debesis, kuriuos sukeldavo pro šalį lekiantys automobiliai ir keturračiai. „Net keturračiai kelia labai daug dulkių. Jeigu pradeda lenkti automobiliai, tai nieko kito nebelieka – reikia sustoti ir keletą minučių palaukti.
O jeigu pasitaiko tos važiuojančios daržinės (sunkvežimiai – red.) tai iš viso pragaras“, - juokėsi G.Igaris ir pridūrė, kad dulkėse skęsti teko tris dienas.
Klausant Gintauto pasakojimo, kyla baugi mintis apie tuos, kurie yra laimėję Dakarą – kas ten per plieniniai žmonės?
„Dakarą laimi profesionalai, kurie yra tam specialiai ruošiami. Tai jų gyvenimas, jie treniruojasi ištisas dienas“, - jų pasiekimais nesistebėjo G.Igaris.
Tačiau yra tikrų „antžmogių“ kategorija. Jie važiuoja paskutiniai ir retai pasiekia finišą aukščiau nei šimtuke. Šie dalyviai važiuoja vieni, jiems nepadeda jokia mechanikų komanda. Savo plieninius žirgus jie taiso patys, o miegui praktiškai neturi laiko. G.Igaris sako, kad toks žmogus yra mechanikas–sportininkas. Bet niekada atvirkščiai.
Neužlipo laiptais
Pasiteiravus apie pasiruošimą lenktynėms, G.Igaris šypteli – jis ruošėsi dalyvaudamas įvairiose bekelės varžybose. Tačiau pusmetis iki Dakaro, tikrai nepriminė tikro sportininko pasiruošimo.
Vasarą važiuojant bekelės trasoje Latvijoje, G.Igariui trūko kairiosios kojos raiščiai. Tikėdamasis, jog nesunkiai pažeista girnelė, jis apsilankė pas Klaipėdos medikus.
Gydytojas konstatavo, kad nėra raiščių: „O aš sakau – kaip tai trūkę raiščiai? Man tai į Dakarą reikės važiuoti!“. Rugsėjo pradžioje būsimas Dakaro ralio dalyvis vos užlipdavo į antrąjį namo aukštą.
„Na štai, galvoju – Dakaro važiuotojas. Vos į antrą aukštą sugebu užlipti“, - juokėsi G.Igaris.
Koja, nors ir be operacijos – atsigavo, nebeskaudėjo. Tačiau rudenį jis stipriai peršalo, pasigavo stiprų bronchitą. Išsigydė tik prieš pat varžybas. Dėl bronchito jis negalėjo treniruotis pilnu tempu, namuose mynė dviratį, ugdė ištvermę.
Išvengė susidūrimo su dviratininku, sunkvežimiu ir muzikantais
G.Igariui į atmintį įsirėžė tik veiksmo filmuose patirta situacija. Vienąkart užsukus įsipilti kuro, Gintautas su motociklu ketino rūkti toliau.
„Buvo toks autostrados tipo kelias. Važiuojant link jos, išniro dviratininkas. Mus skyrė gal penkiasdešimt metrų, pamaniau, kad dviratininkas atsisuks ir pastebėjęs mane, stabtelės. Tačiau kai jis mane pamatė, buvo per vėlu – aš jau stabdžiau, o kursas buvo tiesiai jam į šoną. Atleidau stabdžius ir vos išsisukau – pro jį pralėkiau gal dvidešimties centimetrų atstumu“, - prisiminė sportininkas.
Išvengęs susidūrimo su dviratininku, G.Igaris išlėkė į priešingą eismo juostą. O ten – lekiantis sunkvežimis. Išvengęs pražūtingo susidūrimo, jis grįžo į savo juostą.
Nuvažiavus keliasdešimt kilometrų laukė kita staigmena. Šįkart – smagesnė.
„Važiavo kažkokia muzikantų trupė. Ir jiems ant kelio iškrito didžiuliai būgnai. Juokiausi vos ne iki ašarų, kai mintyse sudėliojau straipsnio antraštę „Lenktynininkas baigė varžybas, nes įsirėžė į muzikantų būgnus“, - komišką vaizdą piešė G.Igaris.
Jeigu dalyvaus dar kartą, G.Igaris stengtųsi papulti į 60-uką. Gal net į penkiasdešimtuką: „Ten – kitas pasaulis. Nei šalia lekiančių automobilių, nei sunkvežimių. Nors tempas ten didesnis, tačiau ten žymiai saugiau, švaresnė trasa. Gale - nuskriaustųjų kasta, iš ten sunku ištrūkti“, - pasakojo G.Igaris.
G.Igaris pasiekė finišą be traumų ir kitų pagalbos. Keletą kartų ištikus bėdai padėjo kitiems ralio dalyviams. Sportininkas iš ralio nenorėtų prisiminti tik vieno – sudegusių motociklų, nelaimės ištiktų ir rankomis mojuojančių kolegų ar padangėje skraidančio gelbėtojų malūnsparnio.