„Yamaha“ motociklu važiavęs 44-erių metų kretingiškis
galutinėje ralio įskaitoje užėmė 81-ąją vietą. Jis nugalėtoju
tapusiam prancūzui Cyril Despres (KTM) pralaimėjo
beveik 28 val.
„Dienomis jau esu grįžęs, bet naktimis dar važiuoju. Dabar jau
pradedu suprasti, kad pavyko pasiekti savo tikslą, jaučiu
pasitenkinimą, kad sėkmingai įveikiau Dakaro ralį. Aišku, buvo
dalykų, kurie galėjo būti padaryti geriau, bet įgijau vertingos
patirties, kuria galėsiu pasinaudoti“, - trečiadienį Vilniuje, Kūno
kultūros ir sporto (KKSD) departamente, surengtoje spaudos
konferencijoje kalbėjo G. Igaris.
„Dalyvauti ralyje sunkiau psichologiškai, o ne fiziškai, ypač,
kai pasitaiko bėdų, kurių pats negali išspręsti. Važiavau 60-70
proc. savo galimybių, - pasakojo sportininkas. - Trasų ilgis
įspūdingas. Įsivaizduokite 550 km ilgio greičio ruožą. Tai būtų tas
pats, kaip važiuoti nuo pajūrio iki Talino bulvių laukais, o vėliau
grįžti nakčiai į Rygą. Sunkiausia buvo važiuoti ne smėliu, o upių
kanjonuose ir kalnų keliais. Mes nepratę važiuoti per akmenis, o
jais negali važiuoti nei per greitai, nei per lėtai. Lengviausia
važiuoti pirmajame 50-uke. Žemiau esantiems lenktynininkams kyla
nemažai problemų, ypač jei juos pasiveja automobiliai ir
sunkvežimiai. Norėdamas aplenkti automobilį, pirmiausia turi
sustoti ir palaukti kol nusės dulkės, nes įžiūrėti nieko neįmanoma.
Tai trunka ne sekundes, o kelias minutes, taip ir susidaro didelis
atsilikimas nuo lyderių. Taip pat labai svarbi važiavimo technika -
turi matyt trasą, numatyti, kas laukia priekyje. Galimybių siekti
aukštesnių rezultatų, važiuoti greičiau yra, bet tai brangiai
kainuoja“.
Pasak Lietuvos motociklininko, noras išbandyti save viename
sudėtingiausių ralių kilo po jo pristatymo Milane (Italija).
„Per šių metų Dakaro ralio pristatymą Milane kažkas „susisuko“
smegenyse ir nusprendžiau dalyvauti. Ruoštis šioms varžyboms reikia
žingsnis po žingsnio. Kad patektum į Dakaro ralį, privalai
dalyvauti federacijos varžybose ir nuolat treniruotis. Reikia
sukaupti finansinę bazę, užpildyti daug dokumentų, įsigyti detalių,
o daugelio jų Lietuvoje rasti neįmanoma“, - teigė sportininkas.
Lenktynininko teigimu, Dakaro ralyje dalyvaujantys sportininkai
sau kelia labai įvairius tikslus.
„Ralio dalyviai siekia skirtingų tikslų. Elito klasės
lenktynininkai yra konkurentai, jų tikslas - kuo aukštesnė vieta.
Tuo tarpu kiti dalyviai yra labai rimti sportininkai, tačiau yra
draugiškesni, vieni kitiems padeda. Yra lenktynininkų, kurių
pagrindinis siekis - įveikti trasą iki galo, - sakė G. Igaris. -
Ralio metu daug bendravau su taip pat „Yamaha“ motociklu važiavusiu
italu Franku Piku (Franco Picco). Jis Dakare dalyvavo jau 19-ąjį
kartą ir man labai padėjo, patarė ypač pirmajame greičio ruože
neskubėti, susipažinti su trasa, legenda. Maratono dieną, kai
sportininkai privalo verstis be jokio aptarnaujančio personalo,
mechanikų, F. Piko taip pat labai pagelbėjo“.
Paklaustas, kiek jam kainavo pasirengimas ir dalyvavimas
prestižiniame ralyje, sportininkas atvirauti nebuvo linkęs: „Yra
vaikų, kurie per televizorių stebi Dakaro ralį ir svajoja, kada
nors jame sudalyvauti. Jei tėtis jiems pasakytų, kiek tai kainuoja,
vaiko svajonė sudužtų, tai gal leiskime vaikams svajoti“.
G. Igaris apgailestavo, kad dėl varžybų negali daug laiko
skirti šeimai, tačiau džiaugėsi, kad jo pomėgį supranta ir palaiko
žmona: „Ji pati mėgsta keliauti, tad į varžybas dažnai vykstame
kartu. Apie kitų metų Dakaro ralį dar negalvoju. Dabar planuoju
išsigydyti senas traumas, o tada žiūrėsime“.